Šiuo metu yra prisijungę 119 svečių ir 30 narių Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Visuomeninė Lietuvos LGBT svetainė
Visuomeninė Lietuvos gėjų ir lesbiečių svetainė
COX

Apklausa

Ilgiausių jūsų santykių su antra puse trukmė:

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 1385, komentarų: 10

Reklama


Renginiai

Pasaulinė AIDS diena 12/01 - 12/01

Sweet Hard Candy @ SOHO 11/24 22:00 - 11/25 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Sauna Afterparty @ Glamour Gay Sauna 11/24 22:00 - 11/25 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Final Autumn Blast! @ SOHO 11/25 22:00 - 11/26 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Gay Naked Party @ Glamour Gay Sauna 11/25 22:00 - 11/26 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Sunday Chill @ Glamour Gay Sauna 11/26 20:00 - 11/27 03:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Žalgirės 12/31 18:00 - 21:00, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Kaunas

Visi renginiai »

Atsiuntė BayRidge, šeštadienį, 2017.09.30 11:20. Perskaityta 291 kartas

Nors Lietuva laisva žiniasklaida džiaugiasi beveik tris dešimtmečius, tokios temos kaip LGBT* bendruomenė, kartais nušviečiamos paviršutiniškai, neįsigilinus ir neprofesionaliai. Bet pažanga akivaizdi. Pastebima ji ir kaimyninėje Baltarusijoje, tačiau, režimui kontroliuojant didelę dalį visuomenės informavimo priemonių, džiaugtis nelabai yra kuo.

Minskas, BaltarusijaMinskas, Baltarusija

Pasak organizacijos „Žurnalistai už toleranciją“ atstovų Andruso ir Aleho Razhkou, reporteriai, net ir dirbantys ne valstybei, norėdami tinkamai pranešti apie LGBT* baltarusius, susiduria su nemažai sunkumų.

Ne viskas priklauso nuo žurnalisto

Lietuvoje įregistruoti „Žurnalistai už toleranciją“ daug dirba mokydami žiniasklaidos atstovus, kaip tinkamai rašyti ar transliuoti žinias, susijusias su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis. Jų darbas nenuėjo perniek. A. Razhkou teigimu, paskutiniuosius ketverius metus LGBT* tema viešojoje erdvėje nebėra tabu. „Kai pradėjome, situacija buvo ganėtinai sudėtinga. Jei norėjai rašyti apie, tarkim, homoseksualius asmenis, kitiems tai automatiškai reikšdavo, kad ir pats esi gėjus. Žurnalistų gretose net norėti apie tai pranešti buvo gėdinga“, – prisiminė nepriklausomos televizijos „Belsat TV“ korespondentas.

„Žurnalistai už toleranciją“ inicijavo video įrašų kampaniją, kurioje garsūs žurnalistai ir kiti vieši žmonės kalbėjo apie LGBT* bendruomenę. Jie aiškino, kuo ši tema svarbi, kodėl neturėtų būti laikoma netinkama, visuomenininkai pabrėžė ir žmogaus teisių nedalomumą. Po šios ir panašių iniciatyvų bei renginių visa nepriklausoma žiniasklaida nustojo ignoruoti iki tol viešojoje erdvėje beveik nematytą mažumą. Tai džiugina, tačiau, deja, akronimas LGBT* vis dar siejamas su įdomybėmis, pikantiškomis, juokingomis naujienomis ar kraupiomis tragedijomis. Pasak A. Razhkou, toks turinys paviršutiniškas, nelabai paisoma etikos standartų, neapykantos kalbos prevencijai taip pat skiriama per mažai dėmesio.

„LGBT* lygiateisiškumo siekis, gyvenimo istorijos, paprastų žmonių problemos – įrodymai, jog ši bendruomenė nenulipdyta iš kitokios medžiagos – masinėje žiniasklaidoje vis dar retas reiškinys. Toks viešosios erdvės stygius eliminuoja šią grupę iš valstybinio konteksto“, – mano Andrus (pavardė redakcijai žinoma). „Valdžia laikosi pozicijos, kad tokių žmonių šalyje nėra, tad jei valstybinėje žiniasklaidoje ir pamatysi straipsnių apie LGBT*, tai, ko gero, bus žinia apie Eltoną Johną. Vienas leidinys netgi publikavo instrukciją, kaip legaliai sumušti homoseksualus“, – pridūrė A. Razhkou. Kita jo išskirta problema – organizacijos, ginančios žmogaus teises, veikia pusiau pogrindyje, viešos demonstracijos uždraustos, bendruomenė bijo atkreipti dėmesį, tad ir pranešti dažnai nėra apie ką.

Žiniasklaidos priemonių redaktoriai dažnai tampa dar viena kliūtimi, plėtoti LGBT* asmenų diskriminacijos temą. A. Razhkou apgailestauja, kad net žurnalistui pareiškus norą, ar net jau parašius straipsnį, jie tiesiog gali pasakyti „Ne“. „Kas dažniausiai užima šias pareigas? Vidutinio amžiaus žmogus iš SSRS, paveldėjęs to laikmečio mentalitetą“, – svarsto A. Razhkou. Jis pastebi ir tai, kad redaktoriai ne tokie imlūs naujiems standartams, ypač, kai juos dėsto kolegos baltarusiai. „Žurnalistams už toleranciją“ tenka gudrauti – į mokymus jie kviečia užsienio ekspertus.

Kad ir kaip nelinksmai šis žurnalistų pasakojimas skambėtų, vizito Lietuvoje metu jie pateikė vieną itin reikšmingą pavyzdį, kuomet žiniasklaida iš tiesų atliko rimtą vaidmenį LGBT* žmonių pripažinime. 2014 m. vaikinas Mikhailas Pishchevsky‘is, apsilankęs gėjų vakarėlyje, buvo žiauriai sumuštas. Užpuolikas nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimu. „Beveik metus praleidęs komoje, Mikhailas mirė. Ir būtent dėl itin didelio žiniasklaidos dėmesio, pasikeitus aplinkybėms, nusikaltėlis buvo teisiamas dar kartą. Be žurnalistų indėlio tokia situacija Baltarusijos tikrovėje nebūtų įmanoma“, – apie užpuolimo laikymą neapykantos nusikaltimu pasakoja Andrusas.

Daugiau Mano teisės.lt

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Komentarai

Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs

prisijungti | registruotis