Šiuo metu yra prisijungę 145 svečiai ir 40 narių Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Visuomeninė Lietuvos LGBT svetainė
Visuomeninė Lietuvos gėjų ir lesbiečių svetainė
EMIS

Apklausa

Ilgiausių jūsų santykių su antra puse trukmė:

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 1313, komentarų: 8

Reklama


Renginiai

Transseksualų atminimo diena 11/20 - 11/20

Pasaulinė AIDS diena 12/01 - 12/01

GayLine.lt meet-up | SOHO LIVE - Kitty Tray & Kitten T 11/18 22:00 - 11/19 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Gay Naked Party @ Glamour Gay Sauna 11/18 22:00 - 11/19 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

„Žalgirės" 11/19 18:00 - 21:15, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Kaunas

Sunday Chill @ Glamour Gay Sauna 11/19 20:00 - 11/20 03:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Sweet Hard Candy @ SOHO 11/24 22:00 - 11/25 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Sauna Afterparty @ Glamour Gay Sauna 11/24 22:00 - 11/25 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Final Autumn Blast! @ SOHO 11/25 22:00 - 11/26 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Visi renginiai »

Autorius Aivaras Žilvinskas, pirmadienį, 2011.03.07 12:40. Perskaityta 10860 kartų

Sunku yra teisės aktuose aptikti nuorodų į toleranciją. Net jei ši sąvoka ir minima, tai jos turinys paprastai nėra atskleidžiamas. Lietuvoje tolerancija neturi savo teisinio apibrėžimo.

Jungtinių Tautų Organizacijos vėliavaJungtinių Tautų Organizacijos vėliava

Matyt, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tolerancijos sąvokai skiriamas toks mažas dėmesys teisės aktuose, yra ta, kad ji yra ypač abstrakti, labiausiai susijusi ne su teisės, o su filosofijos, politikos, moralės sritimis. Prieš mėginant apibrėžti toleranciją, tikriausiai nebus netikslu pasakyti, kad daug kam šis žodis yra susijęs su pažiūromis, t.y. koks yra vienų žmonių požiūris į kitus. O kadangi įstatymai negali reguliuoti, kokia turi būti žmonių nuomonė, pažiūros, tai tikriausiai yra pakankamai aišku, kodėl šios sąvokos vengia įstatymų leidėjai.

Lietuvos teisės aktuose apie toleranciją kalbama retai ir gana padrikai. Pradėkime nuo įstatymų. Priminsiu Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad šalies teisės šaltinių sistemoje įstatymas yra pirminis teisės aktas, turintis aukščiausią teisinę galią. Ši galia grindžiama tuo, kad tautos įgalioto įstatymų leidėjo – Seimo – priimtame įstatyme išreiškiama tautos valia svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais. Įstatymų normose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka. Pats pagrindinis, aukščiausios galios šalies įstatymas yra Konstitucija.

Atidžiai paieškojus, Lietuvos įstatymuose galima atrasti keletą sąvokos „tolerancija“ vartojimo atvejų. Pavyzdžiui, 2003 m. priimtas ir šiuo metu vis dar galiojantis Jaunimo politikos pagrindų įstatymas nustato, kad jaunimo politika yra kryptinga veikla, kuria, be kita ko, siekiama visuomenės ir atskirų jos grupių supratimo bei tolerancijos jauniems žmonėms. Ši įstatymo nuostata perša mintį, kad jaunimą reikia toleruoti ir kad jaunimo politikos tikslas – paskatinti likusią visuomenės dalį suprasti ir toleruoti jaunimą.

Akivaizdu, kad tolerancijos sąvokos turinys čia neatskleidžiamas, o ir pati įstatymo nuostata ypač abstrakti, programinė, suformuluota kaip siekis, kaip ją konkrečiai įgyvendinti – neaišku, ir dėl to atsakymo gali tekti ieškoti žemesnės galios teisės aktuose. Kitaip tariant, jaunimo politiką Lietuvoje formuojančios ir įgyvendinančios institucijos, įstaigos, organizacijos turėtų veikti taip (bent jau teoriškai, formaliai pagal įstatymą), kad skatintų „toleranciją jauniems žmonėms“. Ką tai reiškia – interpretavimo dalykas, tačiau natūraliai kyla klausimas – nejaugi jaunimas yra kažkokia problema, blogybė, reikalaujanti tolerancijos?

Kitas įdomus pavyzdys – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. priimtas LTSR spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas, kuris, beje, galiojo iki pat 1996 metų. Jame buvo nustatyta, kad masinės informacijos priemonės laisvai rengia ir skleidžia informaciją. Savo veikloje jos vadovaujasi humanizmo, lygybės, tolerancijos, pagarbos žmogui ir kitomis bendražmogiškomis vertybėmis, padeda plėtoti demokratiją ir viešumą, skatinti visuomenės ir valstybės pažangą.

Atkreiptinas dėmesys, kad dabar galiojančiame Visuomenės informavimo įstatyme žodžio „tolerancija“ nebeliko. Vadinasi, įstatymų leidėjas (Seimas) sąmoningai nusprendė, kad galbūt tolerancijos sąvoka pernelyg neaiški, arba pernelyg sunkiai apibrėžiama, arba kad reikalavimas visuomenės informavimo priemonėms būti tolerantiškoms yra perteklinis ir nereikalingas. Tai, žinoma, tik spėlionės, nes tikruosius įstatymo leidėjo (turint omeny, kad tai kolektyvinė institucija) ketinimus ypač sunku nustatyti. Tačiau dabar Visuomenės informavimo įstatymas įtvirtina, kad Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais (3 str. 2 d.) Atsižvelgiant į tai, kad pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną tolerancija apibūdinama kaip priešingos nuomonės ar įsitikinimų gerbimas, pakanta, tai galima spėti, kad įstatymų leidėjas paprasčiausiai sulietuvino teisės akto tekstą, pakeisdamas žodį „tolerancija“ kitu žodžiu – „pakanta“. Ar dėl to pasikeitė šių sąvokų teisinė prasmė, jų turinys, negalima vienareikšmiškai pasakyti, nes ta reikšmė niekad ir nebuvo apibrėžta. „Pakanta“ įstatyme įtvirtinama kaip teisės principas, kuriuo grindžiamas visuomenės informavimo teisinis reguliavimas, o teisės principai, kaip nurodo prof. E. Kūris (Prof. E. Kūrio pranešimas „Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo šeštojoje konferencijoje, Neringa, 2001 m. birželio 11 - 12 d.) – tai teisės ir jos sistemos fundamentalūs pradai, pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas visas teisinis reglamentavimas, visi teisiniai sprendimai; teisės principai nulemia teisės normas (jų siauresnį ar platesnį turinį, ribas) ir jų taikymą, jie yra tarsi „iš viršaus užkraunami“ ant teisės normų ir tokiu būdu užtikrina, kad teisės normos sudarys vieną darnią visumą, neprieštaraus viena kitai, be to, teisės principai yra svarbus kriterijus, kuriuo remiantis galima vertinti teisiškai reikšmingų sprendimų teisėtumą, patikrinti, ar nepažeidžiami tam tikri teisiniai standartai. Todėl akivaizdu, kad „pakantos principo“ turinio atskleidimas, aiškinimas yra sudėtinga užduotis teisės taikytojui, kuris, vadovaudamasis šiuo ir kitais principais, taikys konkrečias teisės normas konkrečiuose teisiniuose santykiuose, kurie susiklostys visuomenės informavimo srityje. Pavyzdžiui, kokios nors naujienų svetainės, veikiančios internete, savininkas ar valdytojas nesiima jokių veiksmų, kad po jo svetainėje skelbiamais straipsniais nebūtų talpinami ar paliekami skaitytojų komentarai, kuriais ypač neigiamai, neetiškai atsiliepiama apie kokias nors etnines grupes, nereaguoja į kitų skaitytojų skundus dėl neetiškų komentarų, motyvuodamas, kad nenori cenzūruoti savo skaitytojų pasisakymų, galbūt ir patys straipsniai, talpinami toje interneto svetainėje, yra šališki, nukreipti sumenkinti tam tikrus asmenis – tokiu atveju būtų galima teigti, kad ši visuomenės informavimo priemonė nesilaiko „pakantos principo“, atsižvelgiant į tai taikyti kažkokias konkretesnes teisės normas, galbūt netgi traukti atsakomybėn konkrečius asmenis. Tačiau praktikoje, žinoma, tas „pakantos principo“ taikymas visuomet bus kur kas problemiškesnis, nes neįmanoma nubrėžti griežtos ir aiškios ribos tarp nuomonės, kritikos, savo pozicijos reiškimo, t.y. žodžio laisvės ir tiesiog vulgaraus, neetiško, galbūt kartais nusikalstamo kurstymo kitų asmenų atžvilgiu.

Visuomenės informavimo įstatyme yra nuostatų, kurios šį „pakantos principą“ šiek tiek konkretizuoja, kurios daugiau ar mažiau savo turiniu yra panašios (nors nebūtinai tapačios) į tolerancijos sąvokos apibūdinimą, pavyzdžiui, visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstymas diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu. Tačiau galiausiai vis tiek akivaizdu, kad kiekvieną kartą viskas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, konteksto, kurių vertinimai būna įvairūs, ir neišvengiamai tenka taikyti dar vieną teisės principą – protingumo principą, kad nebūtų nukrypstama į kraštutinumus.

Su visuomenės informavimu susijusi dar viena aktuali sritis, kurioje įstatymiškai įtvirtinta pakantos (tolerancijos) sąvoka – tai nepilnamečių informavimas. Šioje srityje galioja prieštaringai pagarsėjęs Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, tačiau jame nei apie toleranciją, nei apie pakantumą nekalbama. Ir visai be reikalo, nes, pavyzdžiui, 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr.I-983 Lietuvos Respublika ratifikavo Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, o tai reiškia, kad Vaiko teisių konvencija tapo Lietuvos vidaus teisės sistemos dalimi (taip numato Lietuvos Konstitucijos 138 str. 3 d.) Vaiko teisių konvencijos preambulėje nurodoma, kad valstybės, šios konvencijos dalyvės, sutaria, kad vaikas turi būti gerai parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje ir išauklėtas Jungtinių Tautų Organizacijos Įstatuose paskelbtų idealų, ypač taikos, kilnumo, pakantumo, laisvės, lygybės ir solidarumo dvasia. Tačiau skaitant Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą, gali susidaryti įspūdis, kad nepilnamečiams draudžiamos (neprieinamos) informacijos sąrašas yra tokios apimties, kad nepilnamečiai ne tik negalėtų gauti informacijos apie „laisvės ir pakantumo dvasią“, kaip numato Vaiko teisių konvencija, bet ir kyla abejonių, ar taikant šiuos visus draudimus nepilnamečiai apskritai galės gauti informacijos, kuri šiuolaikiniam žmogui būtina kaip bendrojo išsilavinimo dalis. Pabrėžtina, kad informacijos laisvė yra ne tik konstitucinė vertybė, bet ir viena iš svarbiausių žmogaus teisių, įtvirtintų taip pat ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (trumpiau – EŽTK). Vaikas taip pat yra žmogus, ir jis taip pat turi teisę į informacijos laisvę, o apriboti informacijos laisvę pagal EŽTK 10 str. 2 d. galima tik įstatymais ir tik ypatingais atvejais, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti. Taigi kiekvienas žmogaus teisių apribojimas, įskaitant teisės į informaciją apribojimą, turi būti objektyvus, pagrįstas, turi būti patikimai įrodyta, kad jis yra būtinas demokratinėje visuomenėje. Kadangi šio straipsnio tikslas nėra aptarinėti nepilnamečių švietimą, tai apsiribosiu paminėdamas tik tai, kad rengiant šiuos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymo pakeitimus, kuriais nustatyti tokie platūs apribojimai nepilnamečių gaunamai informacijai, nebuvo atlikta jokia studija, joks mokslinis tyrimas, nebuvo pasiremta pasaulyje pripažintais mokslo pasiekimais, nepasitelkti ir nacionaliniai šios srities ekspertai, kurie būtų pateikę kokią nors daugiau ar mažiau įtikinamą išvadą, kad konkrečios informacijos kategorijos, kurios buvo pripažintos „uždraustu vaisiumi“ nepilnamečių atžvilgiu, iš tikrųjų jiems yra nerekomenduotinos ar žalingos. Taigi be jokio objektyvaus pagrindo, ignoruojant Vaiko teisių konvenciją, skatinančią ugdyti vaiką laisvės ir pakantumo dvasia kaip savarankišką, šiuolaikišką asmenybę, ignoruojant fundamentalią žmogaus teisę į informacijos laisvę, iš nepilnamečių akiračio keliomis įstatymo eilutėmis buvo išbraukta didžiulė dalis iš visos pasaulėvaizdžio mozaikos, jau nekalbant apie tai, kad įstatymo tekstas parengtas nesilaikant juridinės technikos reikalavimų (Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas numato, kad teisės akto turinys turi būti logiškas, glaustas ir aiškus. Pvz., nepilnamečiams draudžiama skleisti informaciją, kuria skatinami „blogi mitybos įpročiai“ – kas galėtų įrodyti, kad ši nuostata yra logiška ir aiški, jeigu dėl mitybos standartų dar ne taip seniai Lietuvoje kilo didelis pačių valstybės institucijų nesusikalbėjimas (žr. svetainėje Delfi 2010 09 14 publikuotą straipsnį „Mokyklos kyla į kovą dėl sriubos“), privertęs netgi koreguoti mokyklų ir darželių valgyklų meniu? O įstatymo nuostata, draudžianti nepilnamečiams skleisti informaciją apie „kitokią, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą“ – faktiškai reiškia, kad nesulaukęs 18 metų amžiaus žmogus taip ir nesužinos, kad pasaulyje būna išsiskyrusių sutuoktinių, auginančių vaikus, vienišų tėčių ir mamų, nesantuokinių vaikų, nesužinos apie tolimus egzotiškus kraštus, kuriuose leidžiama turėti keletą sutuoktinių, nesužinos, kad pasaulis yra dinamiškas ir kintantis ir kad jau daugelį metų gyvenama visiškai kitaip, kad netgi pagal Lietuvos įstatymus santuoka nėra vienintelis šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindas, kad civilinė partnerystė daugelyje valstybių yra gyvas, svarbus ir savaime suprantamas institutas, o ne mirusi civilinio kodekso norma, kaip šiuo metu yra Lietuvoje, ir t.t.) Apibendrindamas šią pastraipą norėčiau pridurti, kad, mano giliu įsitikinimu, asmenybės ugdymas pagal laisvės, solidarumo, pakantos idealus, kaip to reikalauja Jungtinių Tautų dokumentai, kartu reiškia ir tai, kad negalima informacijos drausti ar jos slėpti nuo žmonių – reikia ją tinkamai, objektyviai ir suprantamai pateikti bei išmokyti žmones savarankiškai, kritiškai ją vertinti.

Tęsiant tolerancijos sąvokos apraiškų Lietuvos įstatymuose apžvalgą, paminėtina, kad galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas nustato, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas. Kadangi niekur nenustatyta, ką reiškia „būti tolerantiškam“, tai tikriausiai bet kuris valstybės tarnautojas gali susidurti su kebliu klausimu – ką gi konkrečiai jis turi toleruoti ir kada jis bus laikomas tolerantišku, o kada – jau nebe. Manyčiau, kad mažų mažiausiai reikalinga detali vidinė pareiginė instrukcija, kuri aprašytų pagrindinius valstybės tarnautojų elgesio su interesantais principus ir taisykles, kad joks interesantas nepasijustų paniekintas ar įžeistas dėl dalykų, visiškai nesusijusių su tais klausimais, dėl kurių jis kreipėsi į valstybės instituciją (tarnautoją), pavyzdžiui, tokia instrukcija galėtų numatyti neįgaliųjų aptarnavimo tvarką, atsižvelgiant į galimus specifinius jų poreikius.

Žemesnės negu įstatymai galios teisės aktuose taip pat kartais, nors ir retai, pasitaiko užuominų apie toleranciją. Pavyzdžiui, 2010 m. Seimas nutarimu patvirtino Lietuvos kūno kultūros akademijos statutą, kuris numato, kad Akademijoje ugdoma ir gerbiama kompetencija, profesionalumas, iniciatyvumas, sąžiningumas, tolerancija, pareigingumas ir atsakomybė mokslo ir studijų veikloje. Kaip ta tolerancija ugdoma ir gerbiama, kas ji tokia – vėlgi atviras klausimas. Bet kokiam organui ar institucijai, kuriems tektų pareiga nagrinėti klausimą, susijusią su tolerancijos reikalavimų laikymusi (ypač jei tai ginčas tarp subjektų), pavyzdžiui, teismui ar kokiai nors drausmės komisijai, iškiltų nemenkų sunkumų aiškinant, ar buvo pažeistas reikalavimas „būti tolerantiškam“, ar tolerancija buvo „gerbiama ir ugdoma“. Universalių atsakymų pateikti negalima, kadangi viskas priklauso nuo konkrečios faktinės situacijos.

Kad būtų bent kiek aiškiau, panagrinėkime du atvejus. Pirmuoju atveju įsivaizduokime kokią nors mokslo ir studijų įstaigą, kurios statutas įpareigoja „gerbti ir ugdyti toleranciją“. Tarkime, vyksta paskaita, staiga dėstytojas pareiškia, kad jam nepatinka tam tikros tautybės ar rasės žmonės, jis paaiškina, kodėl, pateikia savo argumentus, auditorijoje užverda diskusija. Po egzaminų paaiškėja, kad visus studentus dėstytojas įvertino vienodai gerai, nepaisydamas jų tautybės ar rasės, nors paskaitų metu jis buvo išreiškęs savo neigiamą nusiteikimą kai kurių tautybių ar rasių atžvilgiu. Antruoju atveju įsivaizduokime, kad atėję į kokią nors valstybės instituciją, pateikiame valstybės tarnautojui savo dokumentą, o šis perskaitęs interesanto pavardę netikėtai klausia: „Jūs lietuvis? Fui, kaip jie man nepatinka, bet ką darysi, toks darbas, teks aptarnauti.“ Ir tuomet tas valstybės tarnautojas Jus tinkamai aptarnauja pagal nustatytas procedūras.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad abiem atvejais įsivaizduojami veikėjai viso labo išreiškė savo nuomonę, požiūrį į kitus asmenis, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kurie padarytų kokią nors įtaką tų asmenų teisinei padėčiai (jų teisėms ir pareigoms). T. y. atskiri asmenys sužinojo, kad dėstytojas ar valstybės tarnautojas jų nemėgsta, tačiau dėl to nepatyrė neigiamų pasekmių (išskyrus, galbūt, neigiamas emocijas), nebuvo faktiškai diskriminuojami, nors ir žinojo, kad į juos žiūrima neigiamai. Tačiau teisinis vertinimas, ar tas įsivaizduojamas dėstytojas ir valstybės tarnautojas pažeidė pareigą „būti tolerantiškam“, gali būti skirtingas. Juk akivaizdu, kad paskaitos metu kilusi diskusija apie tautybes ir rases (ar kitokius žmonių ir jų grupių požymius) gali būti palaikyta tiesiog akademinio proceso dalimi, argumentų mūšiu, kiekvieno žmogaus teisės turėti savo nuomonę išraiška. Tačiau visai kas kita yra tuomet, kai valstybės institucijoje dirbantis tarnautojas, užuot vykdęs savo tiesiogines pareigas, ima reikšti savo nuomonę apie dalykus, apie kuriuos jo niekas neklausia ir kurių vertinti kaip valstybės tarnautojas jis neįgaliotas. Taigi net nepaisant to, kad galbūt interesantas buvo aptarnautas tinkamai ir gavo tai, dėl ko buvo atėjęs, tačiau tas faktas, kad valstybės tarnautojas be jokio pagrindo ėmė reikšti savo nuomonę apie interesantą, galėjo sukelti interesantui neigiamų emocijų, jį įžeisti. Žinoma, galimi atvejai, kai ir tas įsivaizduojamas dėstytojas, nukrypdamas nuo paskaitos temos, ima pasakoti visiškai nesusijusius dalykus, kad, tarkime, jei būtų jo valia, auditorijoje nebūtų nei vieno kitataučio – galima būtų teigti, kad niekas neklausia jo nuomonės šiuo klausimu ir kad jo užduotis yra dėstyti dalyką, o ne vertinti tautybes. Visgi svarbu atkreipti dėmesį, kad abiem įsivaizduojamais atvejais asmenys nepatiria faktinės diskriminacijos (jų teisės ir pareigos nepasikeičia) – jie tik sužino apie kito asmens neigiamą požūrį į juos.

Tad ar galima būtų teigti, kad diskriminuoti asmenis draudžiama, tačiau toleruoti nebūtina?

Lietuvoje nuo 2003 m. galiojantis Lygių galimybių įstatymas (taikomas ne visose, o tik konkrečiai apibrėžtose srityse) nustato bendrą diskriminacijos draudimą.

Tiesioginė diskriminacija įstatyme apibrėžta kaip elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui (tiesioginės diskriminacijos pavyzdys – darbdavys moka darbuotojoms moterims mažesnį atlyginimą negu darbuotojams vyrams). T. y. tiesioginės diskriminacijos atveju tam tikras elgesys (ar neveikimas) yra nukreiptas tik kai kurių atskirų žmonių (jų grupių) atžvilgiu, kurie dėl to nepagrįstai atsiduria nepalankioje situacijoje.

Netiesioginė diskriminacija įstatyme apibrėžiama kaip veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis (netiesioginės diskriminacijos pavyzdys – valgykloje, kuri veikia Lietuvoje, priimant į darbą virėjus ar virėjas, reikalaujama, kad jie būtinai mokėtų lenkų kalbą – tokiu būdu darbdavys nors ir taiko šį reikalavimą visiems priimamiems darbuotojams, bet šitoks reikalavimas nėra objektyviai pagrįstas ir asmenys, kurie nėra lenkų kilmės, greičiausiai atsidurtų nepalankioje situacijoje). Taigi netiesioginės diskriminacijos atveju tam tikras elgesys (neveikimas) nors ir nukreiptas į visus asmenis, tačiau dėl tokio elgesio nepalankioje situacijoje nepagrįstai atsiduria tik kai kurie asmenys (ar jų grupės).

Analogiškai tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija apibrėžiama ir Europos Sąjungos direktyvose, kurios buvo įgyvendintos priimant Lygių galimybių įstatymą. Tiek 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, tiek 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, tiek kiti ES teisės aktai kalba apie diskriminacijos uždraudimą, bet ne apie toleranciją.

Taigi tiek Lietuvos, tiek ES teisės aktuose tolerancijos sąvokos vengiama. Dokumentuose, kurie nėra norminiai teisės aktai (įvairios programos, strategijos ir kt.), šis žodis pasitaiko dažniau, kas dar labiau pabrėžia jo politinę, o ne teisinę reikšmę.

Jungtinių Tautų generalinė asamblėja buvo paskelbusi 1995 metus Tolerancijos metais (rezoliucija Nr. 48/126), ir tų metų pabaigoje buvo priimta Tolerancijos principų deklaracija. Ši Deklaracija, kurios įgyvendinimas priklauso tik nuo valstybių geros valios, ypatinga tuo, kad joje mėginama pateikti tolerancijos apibrėžimą: toleracija – tai pasaulio kultūrinės įvairovės priėmimas ir pagarba jai, (...) tai skirtumų harmonija. Pabrėžiama, kad tolerancija yra ne tik moralinė pareiga, bet ir teisinė būtinybė (ir vis dėlto kyla abejonių, ar galima ką nors priversti būti tolerantišką, jei tolerancijos jausmas žmogui nebuvo natūraliai išugdytas). Visgi manyčiau, kad pati svarbiausia Deklaracijos nuostata yra ta, kad tolerancija nėra nuolaidžiavimas, malonė ar paprasčiausiais atlaidumas, atvirkščiai, tolerancija yra aktyvus, pozityvus požiūris, kurį lemia universalių žmogaus teisių ir laisvių supratimas ir pripažinimas. Kitaip tariant, toleruoti – nereiškia pakęsti, kentėti, ignoruoti ką nors tarsi kokią blogybę, kurios neįmanoma pakeisti, priešingai, tolerancija reiškia suvokimą ir pripažinimą, kad kitos lyties, tautybės, tikėjimo, seksualinės orientacijos, pažiūrų ar kitokių ypatybių turintis žmogus nėra blogesnis, žesmesnis, menkesnis.

Žodis „tolerancija“ dažnai yra netinkamai suvokiamas ir vartojamas tik žodynine „pakantumo“ prasme, žymint reiškinius ar žmones, kuriuos tenka „pakęsti“, nors jie tam „kenčiančiam“ asmeniui galbūt labai nepatinka. Vadinamoji pseudotolerancija dažnai suprimityvinama iki tokio lygio, kad apie tam tikrą žmonių grupę kalbama su panieka kaip apie išsigimėlius, ligonius, kuriuos likusi visuomenės dalis, laikanti save ypač moralia, „užjaučia“, jų „gailisi“ ir jiems tarsi „atleidžia“ už jų „netobulumą“ ar „negalią“. Tačiau tai tik tolerancijos regimybė ir mėginimas pridengti viešai reiškiamą neapykantą, prietaringą ir paviršutinišką mąstymą.

Taigi akivaizdu, kad žmonių nediskriminavimas (nes bijoma įstatymų nustatytų sankcijų) dar nereiškia tolerancijos jų atžvilgiu. Riba tarp tiesiog netoleravimo (t. y. neigiamos nuomonės turėjimo) ir aktyvių veiksmų, siekiant sutrukdyti nemėgstamam asmeniui ar jų grupei visavertiškai naudotis savo teisėmis (diskriminacijos) nėra iki galo aiški. Viena vertus taip yra dėl to, kad norminiuose teisės aktuose nėra pateikiamas tolerancijos, tolerantiškumo apibrėžimas, o kita vertus dėl to, kad nėra aišku, ar tam tikrais atvejais nuomonės išreiškimas nesiimant jokių aktyvių veiksmų (kaip mūsų hipotetiniuose pavyzdžiuose) jau būtų laikytinas diskriminacija (lygių galimybių pažeidimu), ar ne. Net jeigu pripažintume, kad neigiamo požiūrio išreiškimas, dėl ko asmenys gali įsižeisti ar patirti neigiamų emocijų, laikytinas „mažiau palankių sąlygų sudarymu“, t.y. diskriminacija, tai tuomet ir teisinė atsakomybė formaliai turėtų kilti ne už „netoleravimą“, o už diskriminavimą, t.y. visai kitų teisės aktų nuostatų pagrindu. Greičiausiai tektų pripažinti, kad asmuo, kuris eidamas tam tikras pareigas netinkamai ir nelaiku, t. y. viršydamas savo įgaliojimus, nepagrįstai reiškia savo neigiamą požiūrį kitų asmenų atžvilgiu, bet niekaip kitaip nevaržo šių asmenų teisių, pažeidžia tik etikos principus ir galėtų būti traukiamas drausminėn atsakomybėn tik už etikos, darbo drausmės pažeidimus, bet ne administracine ar baudžiamąja tvarka (už diskriminaciją). Tačiau kiekvienas atvejis vertintinas individualiai.

Aišku viena – tolerancijos sąvoka nesulaukia įstatymų kūrėjų dėmesio, dėl jos reikšmės taip pat nėra lengva vienareikšmiškai sutarti, Lietuvos teisės norminiuose aktuose žodis „tolerancija“ ir jo įvairios formos vartojamas padrikai, nenuosekliai, be to, ši sąvoka, matyt, yra pernelyg deklaratyvaus, vertybinio pobūdžio ir labiau tinkama programiniams, strateginiams dokumentams nei konkretiems ir formaliems teisės aktams, kurie turėtų nustatyti aiškias, suprantamas teises ir pareigas asmenims ir jų grupėms. Kadangi tolerancija gali būti tik išugdyta, o pagarba ir palankus požiūris neįmanomi per prievartą, tai reikia pripažinti, kad teisine prasme toleranciją galima suvokti tik kaip pozityvų siekį ir idealą, idealiu atveju nebent kaip bendrąjį teisės principą (arba bent jau atskirų teisės šakų principą, jeigu tokio principo egzistavimas būtų pripažintas), kurio turinį turės atskleisti teisę taikančių institucijų veikla ir priimami sprendimai, o teisinę atsakomybę galima nustatyti ne už pačią netoleranciją (neigiamos nuomonės turėjimą), o tik už aktyvią ir nepriimtiną netolerancijos išraišką (diskriminaciją), kuomet nepagrįstai varžomos kitų žmonių teisės.


Šis straipsnis Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdomo projekto „Kovok už save - už LGBT teises“ vienas iš veiklos rezultatų. Projektą remia Nyderlandų karalystės ambasada Vilniuje ir Nyderlandų karalystės užsienio reikalų ministerija

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Komentarai

Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs

prisijungti | registruotis

Psichiatrologas

2011-03-07 12:54:27

va, pagaliau

Oxious

2011-03-07 20:00:14

Straipsnis GayLine lankytojams, pageidavusiems "rimtesnės" informacijos apie toleranciją :)

GG

2011-03-07 23:12:38

labai geras straipsnis!
Daugiau tokiu!
Gal net atskira MENIU bloka butu galima sukurti tinkalpyje su visa sia info?!