Šiuo metu yra prisijungę 109 svečiai ir 4 nariai Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Visuomeninė Lietuvos LGBT svetainė
Visuomeninė Lietuvos gėjų ir lesbiečių svetainė
Prevencijos Centras

Apklausa

Ilgiausių jūsų santykių su antra puse trukmė:

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 1314, komentarų: 8

Reklama


Renginiai

Transseksualų atminimo diena 11/20 - 11/20

Pasaulinė AIDS diena 12/01 - 12/01

GayLine.lt meet-up | SOHO LIVE - Kitty Tray & Kitten T 11/18 22:00 - 11/19 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Gay Naked Party @ Glamour Gay Sauna 11/18 22:00 - 11/19 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

„Žalgirės" 11/19 18:00 - 21:15, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Kaunas

Sunday Chill @ Glamour Gay Sauna 11/19 20:00 - 11/20 03:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Sweet Hard Candy @ SOHO 11/24 22:00 - 11/25 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Sauna Afterparty @ Glamour Gay Sauna 11/24 22:00 - 11/25 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Final Autumn Blast! @ SOHO 11/25 22:00 - 11/26 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Visi renginiai »

Atsiuntė Oxious, pirmadienį, 2016.06.20 11:50. Perskaityta 2877 kartus

Pristatome trumpą LGBT judėjimo JAV – valstybėje, kur šis judėjimas gimė ir rezultatų pasiekė pirmiausia – istoriją. Amerikoje LGBT judėjimo istoriją mokslininkai paprastai skirsto į tris pagrindinius etapus.

Policija malšina riaušesPolicija malšina riaušes

Pirmasis etapas: siekė pripažinimo

Iki XX a. vidurio homoseksualūs asmenys Jungtinėse Valstijose galėjo ramiai ir netrukdomai susitikti savo pamėgtose vietose. Mažai kas apie jų egzistavimą žinojo, nors jų santykiai remiantis įstatymais buvo neteisėti. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio, kuomet buvo sugriežtinta filmų cenzūra, gėjai kartais netgi buvo atvirai vaizduojami kino filmuose, nors ir pašaipiai.

Tačiau šeštajame dešimtmetyje prasidėjo aktyvus „tradicinės šeimos“ modelio propagavimas ir viešos kalbos apie homoseksualius asmenis kaip psichiškai sutrikusius, iškrypusius ir pavojingus. Jie dažnai buvo siejami su komunistais, o kino filmuose vaizduojami kaip pavojingi, neigiami personažai. Dėl to homoseksualai ėmė burtis į organizacijas.



Pirmieji LGBT judėjimai JAV (tiesa, apie biseksualumą tuo metu beveik nebuvo kalbama, o apie transseksualumą nebuvo kalbama išvis) buvo gėjų judėjimas „Matačinų draugija“ ir tik lesbietėms skirtas „Bilitos dukterys“. Abu šie judėjimai savo veiklą pradėjo XX a. VI dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu homoseksualai pirmą kartą pradėjo organizuotis kaip interesų grupė, siekianti savo sąlygų pagerinimo.

Šiuo laikotarpiu homoseksualumas buvo laikomas liga, o homoseksualūs santykiai draudžiami visose valstijose be išimties, homoseksualų barai nuolat buvo tikrinami policijos, jų lankytojams liepiama išsiskirstyti, skiriamos baudos.

Tiek „Bilitos dukterų“, tiek „Matačinų draugijos“ judėjimų nariai visų pirma norėjo pabrėžti ne savo išskirtinumą, bet būtent tai, kad jie yra tokie patys kaip visi kiti JAV žmonės, besiskiriantys tik vienu dalyku, kurį būtų galima palyginti, su, pvz., buvimu kairiarankiu. Todėl, teigė šie judėjimai, jie neturėtų būti diskriminuojami priimant į darbus, prieš jų susibūrimus neturėtų būti taikoma prievarta.

Toks integracijos siekimas, homoseksualumą laikant savybe, bet ne tapatybe, atsispindi ir judėjimų pavadinimuose – jiems buvo pasirinkti tam tikri istoriniai terminai, nekeliant žodžių „homoseksualas“ ar „gėjus“ į pirmą planą.

Taip pat šiam laikotarpiui būdingas anonimiškumas – judėjimai rinkdavosi slaptai, o jei ir skelbdavo kokius straipsnius viešumoje, slėpdavosi po slapyvardžiais.

Viešos akcijos nebuvo rengiamos – judėjimų nariams paštu buvo platinama informacija apie homoseksualumą, siekiama įtikinti, kad to gėdytis nereikia, teikiama psichologinė tarpusavio pagalba, padedama nuo prievartos nukentėjusiems homoseksualams, taip pat buvo bendraujama su psichiatrais, teisininkais ir pan., siekiant pagerinti homoseksualų padėtį, bet į gatves einama nebuvo.

Šį laikotarpį galima apibūdinti kaip pirmąjį LGBT judėjimų JAV etapą, kuomet homoseksualai vienijosi tik „iš reikalo“, nes taip buvo lengviau kovoti prieš persekiojimą.

Šiokių tokių pergalių judėjimas pasiekė – tarkime, 1961 m. Ilinojus tapo pirmąja valstija, dekriminalizavusia homoseksualius santykius – tačiau nei įstatymų pokyčių valstybės mastu, nei esminio visuomenės požiūrio pasikeitimo sulaukta nebuvo. Homoseksualai egzistavo tik visuomenės paraštėse.

Antrasis etapas: ėjo į gatves

XX amžiaus 6-o dešimtmečio antroje pusėje situacija ėmė keistis iš esmės. Tai lėmė platesni JAV visuomenės pokyčiai – hipių judėjimo, „kontrkultūros“ atsiradimas, protestai prieš karą Vietname ir prieš vartotojišką visuomenę, „pasenusią“ jos santvarką. Šiame kontekste iškilo ir judėjimai už mažumų teises.

„Amerikos indėnų judėjimas“, „Juodosios panteros“ – pora tokių judėjimų pavyzdžių. Nors judėjimų buvo labai įvairių, visų jų pagrindinę idėją galima apibūdinti bendrai – egzistuojanti visuomenės santvarka tam tikras tapatybes iškelia prieš kitas ir bando jas įtvirtinti kaip „normalias“.

Tai įvairioms mažumoms sukelia problemų tiek įstatymiškai (yra įtvirtinta struktūrinė nelygybė, kai kuriems žmonėms gyventi yra lengviau), tiek kultūriškai (mažumoms nesuteikiama teisė gyventi didžiuojantis savo tapatybe, jų atstovai laikomi „antrarūšiais“).

Tokiame kontekste LGBT judėjimai taip pat ėmė keistis. Homoseksualumas buvo imtas suvokti ne kaip savybė, o kaip žmogų apibrėžianti tapatybė, kuria reikia didžiuotis.

LGBT judėjimams ėmė darytis nebepriimtinas pirmojo LGBT istorijos etapo judėjimų polinkis mažinti homoseksualumo reikšmę, pabrėžiant, kad, nepaisant homoseksualių polinkių, homoseksualai yra „normalūs“ žmonės. Jie kaip tik ėmė teigti, kad „normalumas“ yra klaidinga sąvoka, įtvirtinanti nelygybę, o homoseksualai yra kitokie negu visi ir tuo turi didžiuotis.

Analogiškai šūkiui „Black is Beautiful“ („Juoda yra gražu“), kurį skelbė juodaodžių judėjimai, atsirado šūkis „Gay is good“ („Gėjai yra gerai“). Pats žodis „Gėjus“, iki tol suvoktas kaip pašaipus, dabar buvo imtas plačiai naudoti LGBT judėjimų narių.

Dar vienas antrajam LGBT judėjimo etapui būdingas bruožas – išėjimas „iš spintų į gatves“. Šiuo laikotarpiu LGBT bendruomenės nariai pradėjo atvirai teigti savo homoseksualumą, kartais netgi išviešindavo tai norėjusius nuslėpti žmones.

1969 m. įvyko vienas iš žymiausių LGBT judėjimo istorijos įvykių – riaušės prie „Stonewall“ baro. Jos įvyko, kuomet homoseksualai nusprendė nepasiduoti eilinei policijos akcijai, skirtai išvaikyti juos iš jų baro, bei pasipriešino. Netrukus pasipriešinimai prasidėjo visoje JAV. Aktyviausiai jie vyko urbanistiniuose JAV centruose.

1970 m. būtent pirmųjų „Stonewall“ riaušių metinių proga Niujorke įvyko pirmosios eitynės. Jos praėjo taikiai – keli šimtai demonstrantų nuo baro iki Centrinio parko Niujorke nužygiavo be problemų, daug praeivių juos palaikė. Taigi, homoseksualai galutinai išlindo iš spintų, pradėjo aiškiai suvokti save kaip tapatybę ir reikalavo, kad visuomenė juos priimtų kaip lygiateisę grupę.

Iš dalies tai buvo pasiekta. 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo. Tiesa, tai buvo susiję ne tik su pačiu LGBT judėjimu ir jų akcijomis, bet ir su pasikeitusia vyraujančia psichiatrijos paradigma, didele dalimi atsisakant iki tol vyravusių Zigmundo Froido idėjų, kurios homoseksualumą laikė visų pirma psichine negalia, susijusia su sunkia vaikyste.

1977 m. Harvey Milkas tapo pirmuoju atvirai gėjumi politiku, išrinktu į miesto pareigūno postą San Fransiske. H.Milkas tikėjo, jog homoseksualūs žmonės bus daug mažiau diskriminuojami dėl jų seksualinės orientacijos, jeigu jie gyvens atvirus ir nuoširdžius gyvenimus, ir tai visuomet atvirai deklaravo.

1980 m. homoseksualų teisių apsaugą Demokratų partija pirmąkart įtraukė į savo rinkimų programą: tai buvo pirmasis kartas, kuomet viena didžiųjų JAV partijų, iki tol ignoravusių su LGBT susijusius klausimus, pripažino jų egzistavimą. Tačiau maždaug šiuo metu JAV visuomenėje atsirado ir daug homoseksualams nepalankių permainų.

Trečiasis etapas: ėmėsi teisinių priemonių

LGBT judėjimų pobūdis ėmė keistis. Aktyvizmą gatvėse vis labiau ėmė keisti lobizmas, teisine veikla bandant keisti įstatymus. Be to, prezidentu tapus respublikonui Ronaldui Reaganui, vis dažniau buvo imtos vartoti tokios sąvokos kaip „šeimos vertybės“, „tradicinė šeima“ ir panašiai.

Taip pat vėl imta kalbėti apie religijos, tradicijų svarbą kasdieniame gyvenime, o LGBT judėjimas, atsiradęs labai neseniai, lyginant, su, juodaodžių ir darbininkų judėjimais, iš esmės atrodė kaip nereikalingas modernybės produktas, svetimas „amerikietiškai“ tapatybei. Tokioms pažiūroms pastiprinimą suteikė ir AIDS – ligos, kuria itin dažnai susirgdavo būtent homoseksualai – išplitimas.

Kaip apie visų šių įvykių pasekmę maždaug nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio pabaigos galima kalbėti apie trečiąjį LGBT judėjimo etapą. Čia kolektyvinė tapatybė vis dar išliko esminiu dalyku, tačiau dabar ji jau nustota suvokti kaip priešingybė „tradicinei“ tapatybei, ją tiesiogiai paneigianti.

Iš puolamųjų pozicijų LGBT judėjimų atstovai perėjo į gynybines. Vis dažniau imta kalbėti, kad homoseksualai nėra jokia grėsmė „tradicinei“ šeimai ir kaip tik papildo bendrą JAV kultūrą. Viešų akcijų, kuriomis siekiama tiesiog „protestuoti“ prieš sistemą, skaičius taip pat sumažėjo. Tai iš dalies lėmė ir pasiektos pergalės – tarkime, nustojus persekioti gėjus baruose ir atsiradus įstatymams prieš jų diskriminaciją, poreikis veikti viešai sunyko.

Pastebėjus, kad itin atviras susipriešinimas įprastai norimų vaisių neatneša ir netgi priešingai – tik atstumia nuo paramos LGBT judėjimams daug žmonių, vis daugiau dėmesio imta skirti teisiniam keliui, siekiant, kad būtų panaikinti dar egzistuojantys diskriminuojantys įstatymai, visur užtikrinta apsauga nuo diskriminacijos ir teisė į saviraišką.

Taip pat susirūpinta visuomenės švietimu, imta siekti ją įtikinti, kad gėjai yra ne „šalia“ visuomenės esanti grupė, bet nepanaikinamas jos elementas. Būtent XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje LGBT judėjimai tapo tikrai LGBT judėjimais – imta kalbėti ir apie translyčių asmenų, biseksualų problemas.

Vienu esminių LGBT judėjimų bruožų JAV tapo ir kova už partnerystes bei santuokas. Pirmojo LGBT raidos etapo metu homoseksualai apie tai iš esmės net svajoti negalėjo – jiems svarbiausia buvo apskritai įtikinti, kad jie turi teisę egzistuoti ir nebūti mušami vien už tai, kad yra. Antrojo etapo metu LGBT judėjimai tame net nematė problemos, kadangi santuoka jiems atrodė „patriarchalinės heteronormatyvinės visuomenės reliktas, kurį reikia panaikinti“.

Tuo tarpu trečiajame etape LGBT judėjimai jau pripažino santuokos institucijos svarbą ir vertę JAV visuomenei plačiąja prasme bei norėjo taip pat turėti galimybę šia institucija naudotis. Tikslas dabar buvo ne sugriauti senąją tvarką, bet priešingai, įrodyti, kad homoseksualumas tai tvarkai neprieštarauja, ir netgi savaip perimti pagrindines jos vertybes.

1998 m. diskriminacija dėl homoseksualumo įdarbinant buvo uždrausta federaliniu lygmeniu. 1999 m. Kalifornija tapo pirmąja valstija, įteisinusia tos pačios lyties asmenų partnerystes. 2003 m. federaliniu lygmeniu buvo panaikinti visi dar egzistavę homoseksualius santykius kriminalizavę įstatymai, daugiausia pietinėse valstijose. Nors realybėje jie ir taip nebuvo taikomi jau seniai, išskyrus pavienius atvejus, tai buvo svarbus simbolinis žingsnis, parodantis, kiek homoseksualai pasiekė visuomenėje.

2004 m. Masačusetsas tapo pirmąja JAV valstija, įteisinusia vienos lyties asmenų santuokas, o 2012 m. už tokias santuokas pasisakė ir JAV prezidentas Barackas Obama. 2015 m. tos pačios lyties santuokas pripažino teisėtomis visoje JAV teritorijoje.

Šaltinis 15min.lt

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Komentarai

Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs

prisijungti | registruotis