Šiuo metu yra prisijungę 59 svečiai ir 4 nariai Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Visuomeninė Lietuvos LGBT svetainė
Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė
Pranešk!

Apklausa

Ar pandemijos metu sekso Jūsų gyvenime:

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 31, komentarų: 0

Renginiai

Žmogaus teisių diena 12/10 - 12/10

Play Music in Winter @ SOHO 12/10 22:00 - 12/11 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Festivus Party Maker @ SOHO 12/11 22:00 - 12/12 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Vienoj popsas, kitoj techno Stage1: DJ Gyvatnešis Stage2: Headcancel @ SOHO 12/17 22:00 - 12/18 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Answer Like Buddy the Elf @ SOHO 12/18 22:00 - 12/19 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Santa Clubber in the House @ SOHO 12/24 22:00 - 12/25 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

SOHO LIVE - Birutė Dambrauskaitė 12/25 22:00 - 12/26 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

NY • 2022 | Roar Like a Tiger w DJ Gyvatnešis @ SOHO 12/31 22:00 - 01/01 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Visi renginiai »

Reklama



Atsiuntė Martynas, penktadienį, 2020.12.25 19:35. Perskaityta 1127 kartus

Visuomenės turi būti budrios, sako Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjas Egidijus Kūris. Antraip pandemijai suvaldyti įvestos priemonės gali turėti negrįžtamų neigiamų padarinių.

Egidijus Kūris. Vytauto Valentinavičiaus nuotr.Egidijus Kūris. Vytauto Valentinavičiaus nuotr.

IQ apžvalgininkė Kotryna Tamkutė su juo kalbėjosi apie grėsmes Lietuvos teisinei sistemai ir jos per tris dešimtmečius pasiektą pažangą.

– Teigiama, kad COVID-19 pandemija sukėlė ne tik ekonomikos bei sveikatos apsaugos sistemos krizes daugelyje Europos valstybių, bet ir daug problemų žmogaus teisių srityje. Ar sutinkate su tokiu teiginiu?

– Neįmanoma nesutikti. Įvesti apribojimai giliai palietė kiekvieną iš mūsų – įvairiausias mūsų teises ir laisves: teisę į privatumą, teisę naudotis nuosavybe, judėjimo, susirinkimų laisves, išraiškos ir sąžinės laisves, net politines teises, pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse buvo nukelti rinkimai arba jie buvo kitaip suvaržyti. Apie pandemijos poveikį žmogaus teisėms rašo viso pasaulio žiniasklaida, ne vien naujienų portalai, kur gilesnės analizės gal ir nereikia tikėtis, bet ir solidūs specializuoti leidiniai – žmogaus teisių, konstitucinės teisės žurnalai. Kad poveikis yra – akivaizdu; ne taip akivaizdu, koks jis bus ir ar bus ilgalaikis.

Yra du šio poveikio lygmenys. Viena yra tai, kas neišvengiama, kita – ko galbūt galima išvengti. Kai kuriuos apribojimus galima laikyti nepagrįstais ir ginčyti teismine tvarka nacionaliniuose teismuose, o po to tarptautinėse teisminėse institucijose, tokiose kaip EŽTT, kuris gauna tokių prašymų. Kalbu grynai hipotetiškai, nes dar nė vienas toks prašymas nesibaigė Konvencijos pažeidimo nustatymu (o keli pripažinti nepriimtinais), tačiau iš principo toks nustatymas nėra neįmanomas, nelygu konkrečios aplinkybės. Taip pat galima svarstyti, kad net jei tam tikri apribojimai buvo pateisinami, jie truko per ilgai arba jų nelydėjo derami kompensaciniai mechanizmai, kurie sušvelnintų valstybės įsiterpimą į atitinkamas teises ir laisves.

– Ribojimai, apie kuriuos kalbame, buvo įvedami kaip laikina priemonė. Vis dėlto rudenį jie daugelyje Europos valstybių buvo sugrąžinti ar net sugriežtinti. Ar tai, jūsų nuomone, neturės negrįžtamų padarinių žmogaus teisių apsaugai?

– Gali būti ir negrįžtamų padarinių. Bet kas turima galvoje sakant, kad padariniai „negrįžtami“? Šiuo žodžiu pasakoma tik tai, kad jau nebus taip, kaip ligi šiol. Pandemija paskatino žmones keisti gyvenimo, darbo ir bendravimo būdą. Pavyzdžiui, neseniai nuotolinės konferencijos, valstybių vadovų pasitarimai ar teismų posėdžiai buvo retenybė, o šiandien – kasdienybė, ir tų naujų bendravimo formų, manau, nebus taip paprastai atsisakyta, kai pandemija bus įveikta. Ne viskas, kas negrįžtama, yra žalinga. Bet gali būti ir tokių padarinių, kurie susiaurins, apribos žmogaus teises ir jo veikimo galimybes. Jų bus, jei tai leis visuomenės. Aš atmetu lunatiškas sąmokslo teorijas, deja, turinčias sekėjų ir Lietuvoje, kad pandemija buvo kažkieno sugalvota tam, kad būtų suvaržyta demokratija, žmogaus teisės ir laisvės, kad mes būsime ne vakcinuoti, o „sučipuoti“, ir panašius kliedesius. Bet yra pasaulyje šalių, kuriose valdžia, pasinaudodama būtinumu tam tikras teises suvaržyti, kad būtų pažabotas viruso plitimas, bus linkusi kai kuriuos draudimus ir ribojimus palikti ir tada, kai pagrindas jiems jau bus išnykęs. Tokia grėsmė yra, bet ji nėra neišvengiama.

Visuomenės turi būti budrios. Kai sakau „visuomenės“, turiu galvoje pirmiausia pilietinę visuomenę – žmogaus teisių gynimo organizacijas, įvairius teisininkų sambūrius, žiniasklaidą, bet taip pat oficialias institucijas, tokias kaip teismai. Negrįžtamas pandemijos poveikis žmogaus teisėms nėra tik formalios teisės klausimas. Prancūzijoje per pirmąjį karantiną turėjome porą mėnesių būti namuose, net į darbą retai galėdavome nueiti. Tada atsirado daugiau laiko paskaityti pasipylusias publikacijas įvairiuose portaluose apie tai, kaip pasibaigus pandemijai pasikeis gyvenimas. Svarstymų ir prognozių buvo daug, ir vis viena kryptimi: jis keisis. Dar per anksti daryti išvadas, kaip keisis; tam reikia į pokyčius pažvelgti iš laiko distancijos, tik tada juos galima konceptualizuoti.

Kita vertus, brandžioms išvadoms reikia ne tik laiko, bet ir gebėjimo tai, kas esminga, atskirti nuo to, kas guli paviršiuje, tokio gebėjimo, kurį turėjo, pavyzdžiui, vienas didžiausių mūsų laikų sociologų amžiną atilsį Zygmuntas Baumanas. Šiandien sunku pasakyti, kaip išsipildys ir ar iš viso išsipildys įvairios prognozės, bet pokyčių bus – taip pat teisėje. Jei nuotolinis darbas ar nuotolinis ugdymas tampa įprastas, tai negali nepaveikti mūsų suvokimo, kokios yra ar turėtų būti mūsų teisės darbo ar švietimo srityje.

Apibendrindamas sakyčiau, kad pokyčiai, kurie nėra teisinės prigimties, keičia, kaip teisininkai vadina, subjektinių teisių sampratą. Subjektinės teisės nėra vien teoretikų sugalvotos, į teisės aktus įrašytos veikimo galimybės. Jos kyla iš realaus gyvenimo. Kai keičiasi gyvenimo sąlygos, kinta ir teisių samprata. Toks sukrėtimas, kokį dėl pandemijos šiuo metu išgyvena visas pasaulis, negali nekeisti įvairių teisių suvokimo, jų ribų ir užtikrinimo priemonių sampratos. Gali būti, kad kai kurios iš jų bus imamos suvokti siauriau, bet gali būti ir priešingai – kad kai kurių iš jų ribos plėsis.

– Ar tokių didelių teisių sampratos pokyčių yra buvę pasaulio istorijoje? Jei taip, gal galite pateikti pavyzdžių?

– Tokie lūžiai – neatsiejama teisės raidos dalis. Įprasta kalbėti apie vadinamąsias pirmosios, antrosios, trečiosios, jau ir apie ketvirtosios kartos teises. Nuo asmeninių teisių buvo einama prie politinių, toliau – prie ekonominių ir socialinių teisių, tautų ir mažumų teisių, vėliau prie tokių teisių kaip teisės į darnią plėtrą ar saugią aplinką, o dabar jau – ir prie teisių, susijusių su technologijų plėtra, kaip antai žmogaus teisė į internetą. Teisių sampratos požiūriu perėjimas prie kiekvienos naujos jų kartos – tai esminis lūžis: tai, kas anksčiau buvo suvokiama kaip interesas ar siekis, imama suvokti kaip teisė, o tai reiškia, kad tas interesas ir turi būti ginamas kaip teisė. Tokių teisių įtvirtinimas pozityviojoje teisėje yra ne vien teisininkų, net, sakyčiau, visai ne jų išradimas, nes teisinis reguliavimas seka iš paskos technologinių galimybių raidai ir žmonių mentaliteto lūžiams. Gerai, jei jis per daug neatsilieka.

Tokie lūžiai labai pastebimi, pavyzdžiui, JAV teisės raidoje. JAV buvo ir yra viena didžiausių teisinių civilizacijų, nors, kaip matome šiuo metu, ir ten yra nemažai teisinių kuriozų, kurie Europoje, sakykime tiesiai, nesuvokiami – kaip antai tokie, kai rimtu veidu svarstoma, ar kadenciją baigiantis prezidentas gali iš anksto suteikti malonę sau ir savo šeimos nariams, arba kai viena valstija teisme ginčija balsų skaičiavimą kitose valstijose.

Vis dėlto žmogaus teisių sampratai JAV teisės plėtra davė daug. Tik ta samprata iš pradžių nebuvo tokia kaip šiandien. JAV Nepriklausomybės deklaracija ir Konstitucija – nuostabūs teisės paminklai, bet jie buvo sukurti ir ilgai aiškinami visai kitokioje socialinėje terpėje nei šiandien. Žmonės buvo suvokiami kaip lygūs – bet ne visi, o tik nedaugelis jų. Įvairių teisių neturėjo moterys, vaikai, imigrantai, beturčiai, homoseksualūs asmenys, indėnai, afroamerikiečiai (kurių daug apskritai buvo vergai). Turėjo pasikeisti mentalitetas ir socialinės sąlygos, kad visų šių didelių grupių atstovus būtų imta traktuoti kaip lygius turėtojus tų teisių, kurių subjektai iš pradžių buvo tik pasiturintys pilnamečiai baltieji heteroseksualūs vyrai. Turėjo įvykti lūžis, tiksliau, daug lūžių. Kai kurie vyksta ir dabar – ne be pasipriešinimo ar kovos.

Teisių sampratos evoliucija, kai kuriais klausimais sparti, vyksta ir Lietuvoje. Imkime požiūrį į homoseksualius asmenis. Šiandien žmogėnas, policijos už rankų ir kojų išnešamas iš Gay Pride parado ir rėkiantis „Už Lietuvą, vyrai!“, būtų vertinamas ne kitaip kaip kultūrinis mastodontas, nežinia kokiu būdu persikėlęs į XXI a. Vyksta esminiai pokyčiai įvairiose srityse, pavyzdžiui, teisės į privatumą sampratoje. Juk dar pora dešimtmečių nė kalbos nebuvo apie teisę į atvaizdą. Dar prieš keliolika metų nebuvo įtvirtinta iki gyvos galvos įkalintųjų vadinamoji teisė į viltį, į teisę prašyti, kad jų laisvės atėmimo bausmė būtų pakeista į terminuotą. Šiandien tai Europos teisės savastis. Būna, kad teisių sampratos kaitai priešinamasi – Lietuva labai ilgai, netoliaregiškai ir nesėkmingai priešinosi „teisės į viltį“ įtvirtinimui savo įstatymuose – būna, kad kaitos šalininkai patys perlenkia lazdą, bet pokyčiai vyksta.

Daug pavyzdžių būtų galima pateikti iš naujųjų technologijų srities. Technologijų plėtra ne tik veikia teisės raidą – ji ją skatina. Turiu galvoje ne vien informacines technologijas, kurios tokiu atveju pirmiausia ateina į galvą ir kurios paskatino net teismų jurisprudencijoje įtvirtinti tokias teises kaip „teisė būti užmirštam“, turiu galvoje įrašų panaikinimą internete, bet ir įvairiausias technologines galimybes, tarp jų ir susijusias su technikos poveikiu aplinkai ir klimatui, – pavyzdžiui, šiandien jau pripažįstama teisė į vandenį, – genetiškai modifikuotais produktais, genetinės informacijos apsauga, žmogaus reprodukcija, surogatine motinyste ir kita.

Galiausiai keičiasi ir samprata tų dalykų, kurie anksčiau buvo suvokiami tik kaip tam tikri administravimo principai; antai šiandien kalbame ne vien apie gerą administravimą, bet ir apie teisę į gerą administravimą, teisę į valdymo informacijos prieinamumą ir panašiai.

Daugiau IQ.

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Komentarai

Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs

prisijungti | registruotis