Šiuo metu yra prisijungę 116 svečių ir 51 narys Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Visuomeninė Lietuvos LGBT svetainė
Visuomeninė Lietuvos gėjų ir lesbiečių svetainė

Apklausa

Ilgiausių jūsų santykių su antra puse trukmė:

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 1382, komentarų: 10

Reklama


Renginiai

Pasaulinė AIDS diena 12/01 - 12/01

Sweet Hard Candy @ SOHO 11/24 22:00 - 11/25 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Sauna Afterparty @ Glamour Gay Sauna 11/24 22:00 - 11/25 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Final Autumn Blast! @ SOHO 11/25 22:00 - 11/26 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Gay Naked Party @ Glamour Gay Sauna 11/25 22:00 - 11/26 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Sunday Chill @ Glamour Gay Sauna 11/26 20:00 - 11/27 03:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Žalgirės 12/31 18:00 - 21:00, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Kaunas

Visi renginiai »

Atsiuntė wincik, sekmadienį, 2008.02.24 14:53. Perskaityta 27050 kartų

Didysis Renesanso menininkas Mikelandželas Buonarotis yra ryškiausia figūra vizualinių menų istorijoje ir laikomas vienu įtakingiausiu pasaulio asmenybių pasaulio istorijoje. Nuostabus dailininkas, skulptorius ir architektas, Mikelandželas paliko aibę šedevrų, kurie žavi žiūrovus jau daugiau kaip keturis šimtmečius. Jo kūryba stipriai įtakojo tolimesnį Europos tapybos ir skulptūros vystymąsi

Mikelandželas. „Paskutiniojo teismo“ fragmentasMikelandželas. „Paskutiniojo teismo“ fragmentas

Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarroti) gimė 1475 m. kovo 6 d. Toskanos kaime Kaprese, kur jo tėvas dirbo meru. Motina mirė, kai jis dar buvo kūdikis, tad berniuką augino mūrininkų šeima, kuri gyveno netoli Setigano. Kai tėvas 1485 m. vedė antrą kartą, Mikelandželas persikėlė pas jį į Florenciją.•Šiame mieste, kur tuo laiku buvo didelis meninis sambrūzdis, berniukas susidraugavo su menų studentais ir daug laiko praleido kopijuodamas Donatelo, Džoto, Mazačo ir Botičelio kūrinius. Nepaisydamas didelių tėvo prieštaravimų, Mikelandželas 1488 m. ėmė mokytis pas freskų meistrą Girlandajų, o 1498 m. pradėjo studijuoti Lorenso de Medičio meno mokykloje, kur mokėsi pas skulptorių Bertoldą, buvusį Donatelo mokinį. Kitus trejus metus Mikelandželas gyveno Medičių rūmuose, kur jam didelę įtaką padarė dvare paplitęs neoplatonizmas.

Mikelandželas Buonarotis
Kai 1492 m. mirė Lorensas, griežtas reformatorius Savonarola ragino visuomenę sukilti ir išvaryti Medičius iš Florencijos. Per vėlesnę pilietinę nesantaiką Mikelandželas iš pradžių pabėgo į Veneciją, o iš ten į Romą. Per ateinančius penkerius metus Romoje jis sukūrė savo pirmuosius svarbius darbus, tarp jų Bachą (1496-98 m.) ir garsiąją Šv. Petro Pietą (1498-1500 m.). Tačiau Florencijos gyventojų nuomonė atsisuko prieš reformatorių Savonarolą, ir 1498 m. jie sudegino jį pririšę prie stulpo. 1500 m. Florencijos miesto kvietimu Mikelandželas grįžo triumfuodamas. Netrukus jis gavo užsakymą išskaptuoti trylikos pėdų aukščio marmuro gabalą, kuris nepasidavė dviem anksčiau prie jo dirbusiems skulptoriams. Mikelandželas trejus metus dirbo pasislėpęs ir tuo suintrigavo laukiančiuosius. Ir kai 1504 m. buvo atidengta nuogo Dovydo statula, visuomenė neslėpė susižavėjimo protrūkių.

Visi norėjo Mikelandželo paslaugų. 1505 m. galingas pasaulietiškasis popiežius Julijus II įsakė jam grįžti į Romą ir užsakė sau laidotuvių paminklą. Šis labiausiai Mikelandželo karjerą sutrikdęs projektas buvo ilgų bei neramių menininko santykių su Medičių popiežiais pradžios ženklas. Jis metus dirbo prie milžiniškos bronzinės paminklinės skulptūros, kuri netrukus po baigimo buvo išlydyta ir perdirbta į patrankas.

1508-1512 m. Mikelandželas įsitraukė į dar vieną milžinišką Julijaus II projektą - tapė ant Siksto koplyčios lubų. Herojinis pasakojimas apie menininką, gulintį ant kietų pastolių bei ant jo veido krintančius dažus, tapo legenda. Kai 1513 m. Julijus II mirė, jo įpėdiniai dar kartą užsakė antkapį savo pirmtakui - prie šio darbo, kurį lydėjo vilkinamos bylos, Mikelandželas sugaišo beveik keturiasdešimt metų. "Aš praradau visą savo jaunystę, prirakintas prie šio antkapio", - rašė jis. Galų gale didysis menininkas buvo priverstas atsisakyti savo plano sukurti antkapį šv. Petrui. Liko neužbaigta milžiniška marmurinė Mozės statula bei įspūdinga skulptūrinė kompozicija "Vergai".

'Pieta'
1516 m. popiežius Leonas X (Julijaus įpėdinis ir Lorenso de Medičio sūnus) įsakė Mikeldandželui grįžti į Florenciją ir kurti Medičių šeimos koplyčią. Darbai ne nutrūko ir mirus Leonui, kai jo vietą užėmė įpėdinis, kitas Medičis, vardu Klementas VII. Kai Šventosios Romos imperijos kariai 1527 m. išplėšė Romą, Klementas VII nužygiavo į Florenciją, įpykęs ant miesto, kad šis neatėjo jam į pagalbą. Mikelandželas buvo paskirtas atsakingu už Florencijos gynybą prieš jo seną globėją, ir miestas atsilaikė devynis mėnesius. Tačiau 1530 m. išdavikas atidarė vartus, ir Klemento VII pajėgos įsiveržė į Florenciją. Mikelandželas kelias savaites slapstėsi varpinėje, kol jam buvo atleista ir įsakyta tęsti darbą prie Medičių koplyčios.

1534 m. užbaigęs koplyčią Mikelandželas paskutinį kartą išvyko iš Florencijos ir persikėlė į Romą. Tada jam buvo beveik šešiasdešimt metų. Popiežius Paulius III paprašė, kad jis nutapytų "Paskutinį Teismą" ant Siksto koplyčios sienos. Šį darbą Mikelandželas dirbo apie penkioliką metų. 1547 m. jis buvo Šv. Petro bazilikos Romoje vyriausiasis architektas bei sukūrė jos didįjį kupolą, kuris ir šiandien yra vienas didžiausių visų laikų architektūros šedevrų.

Mikelandželas Buonarotis mirė Romoje 1564 m. vasario 18 d., likus trims savaitėms iki savo aštuoniasdešimt devintojo gimtadienio.

Dovydas
To laiko raštuose sakoma, kad Mikelandželas buvo atsiskyręs ir užsidaręs žmogus, kad kartais prasiverždavo jo staigus būdas. Jis gyveno taupiai: mažai valgė ir gėrė, labai mažai miegodavo. Priešingai negu kiti to laiko menininkai, pavyzdžiui, Leonardas ir Rafaelis, jis nenešiojo madingų drabužių. Dėvėjo paprastus darbininkiškus apdarus ir batus. Buvo sakoma, kad jis taip apsirengęs ir miegodavo.

Nors Mikelandželas save laikė skulptoriumi, menininko genijus buvo akivaizdus bet kuriame darbe, kurį jis darė, nesvarbu, ar tai buvo skulptūra, tapyba, architektūra ar poezija. Mikelandželas parašė per tris šimtus sonetų (dauguma jų buvo skirti jauniems vyrams, pavyzdžiui, Gerardui Periniui ir Febui di Podžui).

1532 m., kai Mikelandželui buvo penkiasdešimt septyneri, jis sutiko gražų jaunuolį didiką, vardu Tomasas de Kavaljeris, kuriam paskyrė likusį savo gyvenimą. Skulptorius parašė jam daug meilės sonetų ir siuntė piešinius. Viename jų pavaizdavo save kaip Dzeusą erelio pavidalu. Dievų "viršininkas" sugriebęs nešė į dangų Kavaljerį - piemenėlio Ganimedo pavidalu. Atrodo, kad realiame gyvenime "poros" santykiai buvo platoniški, ir Mikelandželas vaidino vyresnio gerbėjo vaidmenį, o Tomasas de Kavaljeris - nepasiekiamą jaunuolį. Nepaisant to, jų draugystė truko trisdešimt dvejus metus. Didysis menininkas numirė ant Kavaljerio rankų. Kai 1623 m. buvo išleistos eilės, skirtos Tomasui de Kavaljeriui, Mikelandželo sūnėnas matė būtinybę pakeisti įvardžius. Tai rodo, kad menininko amžininkai suprato homoseksualines sonetų užuominas ir tai juos trikdė.

Per visą Mikelandželo gyvenimą jo seksualumas buvo vertinamas dvejopai. Aretinas apkaltino jį homoseksualiais ryšiais su Periniu ir Kavaljeriu rašydamas: "Netgi jei esi dieviškas, tu niekini vyriškosios lyties sutuoktinius". Kiti, pavyzdžiui, Vazaris, tvirtino, kad Mikelandželas buvo "vedęs savo meną".

Ypač intriguojantys ir spėliojimų sukeliantys yra penkiasdešimt sonetų, kuriuos Mikelandželas sukūrė 1544 m. mirštančiam penkiolikmečiui Frančeskui (Cečinui) di Zanobiui Braciui, mylimiausiam Luigio del Ričo sūnėnui. "Aš duotas tau tik valandai, - rašė jis apie berniuką. - Aš atiduotas mirčiai visam laikui". Mikelandželas (kuriam buvo šešiasdešimt aštuoneri, kai susipažino su Cečinu), atrodo, buvo labai atviras, išreikšdamas savo jausmus laiškuose berniuko dėdei. Pavyzdžiui, 1542 m. laiške Luigiui Mikelandželas rašo apie tai, ką galima būtų pavadinti homoerotiniu sapnu apie Cečiną. Jo tonas leidžia spėti apie tam tikrą bendrininkavimą tarp jo paties ir susirašinėtojo. "Neseniai aš šį [madrigalą] siunčiau į Florenciją. Dabar, kai tinkamai jį perkūriau, siunčiu tau, kad pats, jeigu nebūtų sunku, galėtum atiduoti jį liepsnai, t.y. tam, kuris mane degina. Norėčiau paprašyti tavęs dar vienos paslaugos, tai yra norėčiau, kad tu išsiaiškintum tam tikrą dilemą, kuri kankina mane nuo praėjusios nakties. Kai sutikau mūsų) dievaitį sapne, man pasirodė, kad jis šypsosi ir grasina man; ir nežinau, kuo turėčiau tikėti; aš norėčiau, kad tu paklaustum jo. Ir kai mes rytoj susitiksim, kad galėtum man paaiškinti".

Nors jis nebuvo toks universalus genijus, kaip jo vyresnysis amžininkas Leonardas da Vinčis, Mikelandželo visapusiškumas žavi savo įspūdingumu. Jis buvo vienintelis dailininkas, galbūt net vienintelis žmogus, pasiekęs aukščiausią tobulumo viršūnę dviejose žmogiškos veiklos srityse. Kaip dailininkas, Mikelandželas užima aukščiausią ar beveik aukščiausią padėtį ir dėl savo šedevrų kokybės, ir dėl įtakos vėlesniems dailininkams. Vyras, mylėjęs vyrą. Jo seksualinė orientacija buvo labai svarbi jo darbui. Vyriškas kūnas menininką žavėjo - yra tvirtinančių, kad jo piešiniuose netgi moterų kūnai vyriški. Būtent per savitą vyriško kūno suvokimą bei atvaizdavimą Mikelandželas padarė neišmatuojamą įtaką ne tik gėjų, bet ir apskritai bendrai kultūrinei vaizduotei. Kartais žmogaus grožio idealas visų mūsų vaizduotėse yra tas pats: kaip, pavyzdžiui, Adriano mylimojo Antinuso atvejis, kurio gražūs bruožai dominavo vėlesniame klasikiniame mene. Mikelandželo Dovydo - pasitikinčio savimi ir kartu nedrąsaus, išlaikančio pusiausvyrą ir kartu atsipalaidavusio, jauno ir kartu raumeningo kūno sudėjimo - paveikslas papildė meno istoriją nauju vyriškojo grožio tipu, kuris išliko iki šių dienų!. Kiekvieną kartą praeidami pro puikaus sudėjimo nuogą kūną Čelsyje, Kastre, Vakarų Holivude ar Ky Veste, jūs praeinate pro homoseksualą, nesąmoningai atiduodami pagarbą tam vyriškojo grožio suvokimui, kurį Mikelandželas testamentu paliko mums prieš penkis šimtus metų. Jo įtaka prasiskverbia į mūsų savimonę. Skulptoriaus rankos toliau formuoja pasaulį.


Pagal Michael H. Hart ir Paul Russell
Parengė wincik, TJA

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Komentarai

Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs

prisijungti | registruotis

Singuliaras

2008-02-24 21:44:49

Visai nieko, bet gal, sakau, klaidas ištaisykite. :)