Šiuo metu yra prisijungę 137 svečiai ir 12 narių Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Visuomeninė Lietuvos LGBT svetainė
Visuomeninė Lietuvos gėjų ir lesbiečių svetainė
COX

Apklausa

Ilgiausių jūsų santykių su antra puse trukmė:

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 1336, komentarų: 8

Reklama


Renginiai

Transseksualų atminimo diena 11/20 - 11/20

Pasaulinė AIDS diena 12/01 - 12/01

Sunday Chill @ Glamour Gay Sauna 11/19 20:00 - 11/20 03:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Sweet Hard Candy @ SOHO 11/24 22:00 - 11/25 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Sauna Afterparty @ Glamour Gay Sauna 11/24 22:00 - 11/25 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Final Autumn Blast! @ SOHO 11/25 22:00 - 11/26 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Gay Naked Party @ Glamour Gay Sauna 11/25 22:00 - 11/26 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Žalgirės 12/31 18:00 - 21:00, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Kaunas

Visi renginiai »

Autorius GayLine.LT, ketvirtadienį, 2008.06.26 16:39. Perskaityta 6800 kartų

Šią apybraižą aptikau atsitiktinai internete. Autorius, beje heteroseksualus, apibūdina šiuolaikinį Rusijos homofobą. Net ir labai norėdamas negalėjau įžvelgti jokių skirtumų su „standartiniu“ tautiniu Lietuvos homofobu.

HomofoibijaHomofoibija

„Reikia išaiškinti kiekvienam, kad žydo likimas – tai jo likimas. Nei vienas prancūzas nebus laisvas tol, kol žydas negalės naudotis visomis savo teisėmis. Nei vienas prancūzas nebus saugus tol, kol nors vienam žydui – ir Prancūzijoje, ir visame pasaulyje – reikės būgštauti dėl savo gyvybės“.
Žanas Polis Sartras, „Pamastymai žydų klausimu“


Jei žmogus mano, kad taip vadinamas „moralės ir tradicinių amžinų rusiškų vertybių nuopuolis“ apibūdinamas taip pat ir viešos gėjų kultūros buvimu, jei žmogaus nuomone, homoseksualumas – tai nenatūralus iškrypimas, kurį reikia gydyti, o kai kuriais atvejais – fiziškai išnaikinti, jei žmogus elgiasi agresyviai gėjų atžvilgiu (nuo dažnų pasityčiojimų iki dalyvavimo gėjų klubų užpuolimuose), tai sakoma, kad šis žmogus – homofobas.

Homoseksualumo ir homofobijos reiškiniai pakankamai nuodugniai ištirti medicinoje ir psichologijoje, ypač – vakarų. Neabejotinai, mes atsižvelgsime į visus šiuos darbus šioje apybraižoje. Tačiau mūsų tikslas kiek kitoks – po to kai buvo užpultos gėjų eitynės Maskvoje, mes norėtume supažindinti su šiuolaikinio Rusijos homofobo portretu. Čia mes remsimės puikia Žano Polio Sartro apybraiža „Pamastymai žydų klausimu“ (1945 metais buvo išleistas pavadinimu „Antisemito portretas“, o 1946 metais buvo išspausdintas pilnas variantas), kuriame Sartras, aprašydamas antisemitizmą, apibūdina bendrai ksenofobiją, kurios sudedamąja dalimi yra ir homofobija.

Žmogaus psichologiją apsprendžia du faktoriai: iš vienos pusės, žmogus – tai gyvūnas, su tam tikru instinktų ir elgsenos šablonų rinkiniu, iš kitos pusės, žmogus – tai mąstanti būtybė, kontroliuojanti viską, kas gamtiška, savyje. Šioje klasifikacijoje, homofobija iškyla prieš akis, kaip gyvuliškas ir instinktyvus reiškinys, kaip išraiška paties žemiausio, kas yra žmoguje – jei, žinoma, žmogus nejaučia pasitenkinimo nuo to, kad keletą valandų, kol jis rėkia „mušk pydarus!“ ir kelia aukštyn savo kumštį, gali pasijusti beždžionės, geriausiu atveju – neandartaliečio, kailyje.

Iš tiesų medicinos požiūriu jau seniai įrodyta, kad homoseksualumas yra ne nukrypimas nuo normos, o norma. Metafizinis žmogaus seksualumo aiškinimas jau seniai atmestas: polinkis į homoseksualumą ar homoseksualumą formuojasi vaikystėje ir priklauso nuo daugybės faktorių (vert. pastaba: APA teigia, kad seksualinė orientacija susiformuoja labai ankstyvoje vaikystėje ir negali būti įtakojama). Homoseksualumas nepuola žmogaus kaip užkratas, bacila ar grybelinis susirgimas. Juo neužsikrėsi nuo turėklo metro ar homoseksualo kosulio. Ir svarbiausia - kaip taisyklė, žmogaus niekuomet nepriversi būti homoseksualiu, jei jis neturi šio polinkio.

Kitas klausimas, kad procentas vaikų, kuriems susiformuoja polinkis homofobijai, yra labai mažas. Mes labai nepasitikime statistiniais duomenimis, todėl, kad dėl visuomenėje vyraujančių prietarų, ne kiekvienas gėjus skuba pareikšti apie savo orientaciją. Tačiau tiksliai žinoma, kad homoseksualų kiekis yra maždaug lygus kairiarankių kiekiui. Gerai, kad nieks nedaro demonstracijų prieš kairiarankius, nors yra žinoma šimtai pavyzdžių, kuomet mokytojai stengiasi perauklėti, kad raišytų dešine ranka. Per metus vaikai kreivai-šleivai, bet mokosi keverzoti dešine „Volga įteka į Kaspijos jūrą“.

Nėra jokio pagrindo racionaliam homoseksualumo atmetimui – tai yra, nėra tokių priežasčių, kurias turėtų bet kuris žmogus, sužinojęs, kad kažkas, užsikrėtęs juodlige nėra izoliuotas ligoninėje, o vaikšto gatvėmis, manydamas, kad taip jis realizuoja savo judėjimo laisvę. Kaip rašė Sartras, ksenofobijos, o tuo pačiu ir homofobijos, esmėje – aistra. Homofobas gali jums pateikti tūkstančius argumentų ir net neva „mokslinių“ faktų, kad homoseksualumas yra kažkas nenatūralaus, tačiau visi jie išplaukia iš iracionalios, niekuo nepaaiškinamos, gyvuliškos aistros. Homofobas neapkenčia gėjų visu savo vidumi, putomis prie burnos, riksmu ir lūžtančiu balsu. Gėjus jam visuomet – užkrato, bacilų, grybelio šaltinis, smerktinas ir niekingas padaras.

Homofobas gali sakyti, kad jis turi draugų – gėjų, ir iš principo, jie neblogi vaikinai, bet homoseksualumo kaip reiškinio jis nepriima ir mano, kad gėjus reikia gydyti.

Homofobija prasideda ne tada, kai žmogus išeina į gatvę, kad „muštų piderastus“, ne tada kai jis pavymui homoseksualiai porelei šaukia „gaidžiai!“ – homofobija prasideda jau tada, kai žmogus sako, kad esą „aš prieš kraštutines priemones, bet bendrai man jie nemalonūs“. Būtent tada pas žmogų suveikia instinktas, jis paklūsta aistrai, liaujasi būti žmogumi ir tampa gyvuliu.

Aistra nėra vienintelis ir pagrindinis homofobijos šaltinis. Toliau mes papasakosime apie kitus faktorius, tarp kurių pagrindinis – sociokultūrinis. Tačiau aistra yra kažkas psichologinio, žmogiško, ir be jos kiti faktoriai nesuveikia. Kaip ir ji neveikia be kitų faktorių.

Tai nereiškia, kad mes esame prieš aistrą, kaip tokią. Tai neišvengiama žmogaus sudedamoji. Meilės aistra, revoliucionieriaus aistra, mokslininko ar dailininko – nuostabios, todėl, kad jos nukreiptos kūrimui kažko tauraus ir gražaus. Homofobo aistra – griaunanti ir instinktyvi. Jis nieko netvirtina, tiksliau – mano, kad kažką tvirtina, tačiau jo kūrimas – melagingas ir netikras, jis remiasi paklydimais.

Kas gi apibūdina šį instinktą?

Žmogaus pasaulėjautos pagrindą nuo Homo Sapiens atsiradimo sudarė mitologema „savas-svetimas“. Žmogus pradėjo dalinti pasaulį į įsisavintąjį, žinomą ir saugų – ir nežinomą, pavojingą ir priešišką. Šis principas sudarė mitologinių supratimų ir apskritai žmogiškųjų santykių pagrindą. Savas pasaulis, kaip ir svetimas, visuomet turi gradaciją pagal saugumo ir priešiškumo lygmenis: sava šalis – savas miestas – savas kiemas – savo šeima – savo kambarys – aš. Nepaisant, kad žmogus vystosi, šis suskirstymas nyksta labai lėtai: kai mes ateiname į svetimus namus, jie mums, viena vertus, - įdomūs, kita vertus – mes jaučiamės juose svetimi, ir anksčiau ar vėliau norime sugrįžti namo. Žinoma mes netikime, kad už sienos gyvena naminukas, tačiau folkloriniai supratimai traukiasi lėtai ir kažin ar visiškai pasitrauks artimiausiu metu.

„Savi“ visuomet vienijasi, kad atsispirtų „svetimam“. Tuo pačiu „svetimas“ yra visuomet reikalingas, kad būtų prieš ką vienytis. Mokykloje, ypač pradinėse klasėse, visuomet yra keletas „lopų“, kurie niekinami dėl prastos aprangos, netvarkingumo, kvailos išvaizdos ir t.t. „Lopas“ paprastai suprantamas, kaip žemesnė būtybė, jo kuprinė žaidžiant spardoma, tarsi šiukšlė; sėsti į vieną suolą su „lopu“ – reiškia užsikrėsti nuo jo „lopizmu“.

Kai atsirado socialinis išsisluoksniavimas, „svetimas“ tapo būtinu dėl dar vienos priežasties. Vergo ar lopo egzistavimas (bet kokio ksenofobijos objekto) sulaiko žmogų tam tikrame lygyje: kaip žemai jis nekristų nuo socialinių kopėčių, visuomet yra tie, kurie žemiau nei jis. Tai ypač akivaizdu, kai karjera tampa vos ne fundamentaliu žmogaus gyvenimo principu: „kaip žemai aš nebebūčiau, aš turiu tai, ko nepragersi – aš rusas! O žydas, kaip aukštai jis nebebūtų, taip ir lieka kažkuo žemesniu, todėl, kad jis – žydas“. Etninė priklausomybė arba seksualinė orientacija tampa nuosavybe, kuri kilnina žmogų, kur jis socialiai bebūtų.

Homofobija yra sudedamoji ksenofobijos dalis ir paprastai keliauja greta su rasizmu ir antisemitizmu. Įprastai žmogus, kuriam homoseksualumas yra nepriimtinas, tuo pat metu nemėgsta ir žydų bei emigrantų. Tačiau homofobija turi ir savo, specifines priežastis.

Labiausiai žinoma ir banali, tačiau nuo to netampanti neteisinga, priežastis – ta, kad homofobas iš esmės yra latentinis homoseksualas ir, bijodamas savo troškimų, juos užslopina. Tai nereiškia, kad jis turi trauką absoliučiam homoseksualumui – ne, greičiausiai jis yra biseksualas. Tačiau vyraujantys prietarai išveja ne užsiimti seksu su savo lyties atstovu, bet į gatvę - užpult gėjų eitynes.

Išties, būtent todėl smogiamąją homofobų jėgą sudaro neonaciai. Fašizmui ir nacizmui būdingas vyriškos jėgos, vyriško kūno kultas. Darnios eilės pasitempusių jaunuolių, apsirengusių marškinėliais ir trumpikėmis ir kartu rėkiantys savo angeliškais balseliais „heil, Hitler!“ – ar ne tai ne svajonė kiekvieno fašisto, kaip ir kiekvieno gėjaus? Žinoma, pasakymas, kad kiekvienas fašistas – latentinis gėjus, skamba provokuojančiai, tačiau mūsų požiūriu – netoli nuo tiesos.

Homofobas būna dažniausiai seksualiai nepatenkintas žmogus. Pakanka pažiūrėti į moteris ir močiutes su skarelėmis, atėjusias protestuoti prieš gėjų eitynes ar klubus. Visą gyvenimą trokšdamos sekso, jos dėl skirtingų priežasčių (galbūt pradžioje dėl religinių, galbūt dėl jų - vėliau) – jo neturėjo. Mintis apie seksą joms atrodė draudžiama, ir jos ją nuvydavo giliau, o dabar bet kokia seksualinė tematika joms iššaukia, iš vienos pusės, didelį susidomėjimą, tačiau iš kitos, šis susidomėjimas nuslopinamas, taip pat ir pačiu radikaliausiu būdu. Normaliam žmogui, net ir buitiniam homofobui, kažin ar šaus į galvą naktį atvykti prie kokio nors gėjų klubo. Čia reikalingas ypatingas psichinis sutrikimas.

Dažniausiai homofobai – žmonės nelabai socialiai sėkmingi, arba, kaip jie mano - nepakankamai sėkmingi. Visi draugai jau turtingi, o aš – nekoks – samprotauja homofobas,- na, nieko tokio, užtat aš turiu savo orientaciją“. Rasistas ir antisemitas mojuoja savo etnine priklausomybe – ką gi, jie tikrai ja „naudojasi“. Homofobas mojuoja savo orientacija, nors paprastai ji jam ne itin reikalinga.

Homofobo baimė – tai prietarų baimė. Tiek, kiek homoseksualumas visuomenėje yra laikomas gėdingu ir neleistinu reiškiniu, tiek stipri žmogaus baimė, kad jis ar jo artimieji yra ar taps homoseksualais. Katastrofiškas klydimas seksualumo sferoje, viduramžiškas įsivaizdavimas ir kompleksai yra homofobijos katalizatoriai, o homofobija, savo ruožtu, vis labiau įtvirtina šiuos prietarus. Gaunasi uždaras ratas.

Galiausiai, homofobija, kaip ir ksenofobija, yra kapitalizmo sudedamoji dalis: jos dalina žmones ne pagal klasinį požymį, o pagal seksualinį, tautinį ir pan. Kapitalizmui naudingas tariamas klasinių prieštaravimų nutrynimas ir „socialinės partnerystės“ teorija. Ksenofobui tas pat, ar darbininkas prieš jį ar kapitalistas, jis mano, kad dėl visko kalti jie – „pydarai, žydai, čiurkos“. Būtent todėl formalus homoseksualų teisių pripažinimas vakarų šalyse ne panaikina homofobiją, o ją tik pridengia.

Todėl galima sakyti, kad ne homoseksualizmo „problema“ pagimdo homofobiją, o homofobija – homoseksualizmą. Jei nebūtų homofobijos, niekas nekreiptų dėmesio į homoseksualumą – jis tiesiog būtų dalis mūsų kasdieninio seksualinio gyvenimo. Tačiau homofobija pastoviai mums primena apie homoseksualus, o gėjai, savo ruožtu, - priversti grupuotis, vienytis ir žengti vieningu frontu, kas suteikia homofobams progą pasakyti: „aha, va jie, sodomitai, visi kartu nori mus ištvirkint“. Rezultatas – savotiškas uždaras ratas.

Homofobijos lygiai būna skirtingi, bet vien dėl to jie nesiliauja būti homofobija. Kokius gi argumentus homofobas naudoja prieš homoseksualumą? Patį paprasčiausią, kad homoseksualumas – nenatūralus (prieštaraujantis prigimčiai), paneigia šiuolaikinė medicina: homoseksualumas toks pat natūralus, kaip ir heteroseksualumas.

Jūs tai sakote homofobui – ir jei jis nėra visai trenktas ir nepasakys, kad šią mediciną nupirko žydomasonai, tuomet jums atsakys: nežinau, ką ten sako medicina, bet jie elgiasi per daug agresyviai ir man tai nepatinka. Sėdėtų sau tyliai namie ir dulkintųsi niekam netrukdydami.

Taigi, „agresyviai elgiasi“. Ką tai iš tiesų reiškia? Tai reiškia, kad daugeliui homoseksualai dažnai elgiasi per daug lepiai ir moteriškai. Daugelį tai erzina,. Kodėl? Juk jų neerzina, kai taip elgiasi moterys – atvirkščiai, koketiška moteris daugeliui atrodo nuostabi, o štai koketiškas vyras – ne. Tokiu būdu, agresyvumas kyla ne iš paties gėjaus, kuris elgiasi visiškai natūraliai savo orientacijos požiūriu, bet atsiranda tik homofobo suvokime. O čia suveikia ta pati aistra. Tuo tarpu, jei prie homofobo-vyro prikibtų mergina, jis tik džiaugtųsi ir nei kiek nesipiktintu tokiu agresyvumu.

Labai dažnai homoseksualų negatyvus požiūris heteroseksualų atžvilgiu suvokiamas kaip agresyvumas. Bet mes juos turime suprasti: juos pastoviai niekina, apšaukia „pydarais“ ant kiekvieno kampo – po to jau sunku išlaikyti neutralų ar teigiamą požiūrį. Taip pat čia veikia mažos grupės dėsnis: bet kuri mažuma, besistengianti įsitvirtinti ir tuo pačiu neprarasti identiteto, elgiasi agresyviai. Šios bendruomenės pripažinimas automatiškai sumažina agresyvumą.

Neretai homofobas teigia, kad homoseksualumas yra paplitęs tarp turtingųjų, „visko pertekusių“ žmonių. Tačiau šis įsivaizdavimas remiasi faktu, kad matomas visuomenei homoseksualumas pasireiškia per gėjų klubus ir gėjų bendrijas. Lankymasis bet kuriame klube nėra brangus malonumas, o ir įdomus tam tikro rato gyventojams. Dažniausiai – vidurinės klasės atstovams. Tačiau dauguma homoseksualų gyvena įprastą gyvenimą, kruopščiai slepia savo orientaciją, kenčia, kad yra nesuprasti ir vieniši. Gera būti gėjumi Maskvoje ar Peterburge – o pabandykite surasti sau partnerį Komsomolsko kaime, Krasnojarsko srityje. Ir tokių atvejų – dauguma. Žmonės gyvena metais, pasitenkindami masturbacija tualete ir vyrišku rankų paspaudimu darbe.

Dažnai homofobas šneka, kad jis iš principo ne prieš homoseksualumą, bet gėjai ir lesbietės įtraukia į jį jaunus nepatyrusius jaunuolius ir merginas, juos suvedžioja. Šiam teiginiui galima tik pakartoti: jei žmogus neturi polinkio, besiformuojančio vaikystėje ir priklausančio nuo daugybės faktorių, žmogus netaps gėjumi, net jei jį gundytų šimtai pasaulio gėjų-tūsų lyderių. Paauglystės metais šio straipsnio autorius keletą sykių buvo gėjų priekabiavimo objektu. Tai net nebuvo priekabiavimas – paprasčiausiai bandė susipažinti gatvėje ar parke. Aš sakiau, kad nesu gėjus ir man tai neįdomu. Ir viskas: jokio noro ir jokios homofobijos. Visiškas polinkio nebuvimas.

Tuo homofobo argumentai nesibaigia: „homoseksualizmas neprisideda prie gimstamumo“. „Šalis išmiršta, o jūs čia pydarus ginate!“,- sako mums homofobas. Bet: visų pirma, dauguma homofobų – bevaikiai – todėl, kad jei būtų vaikai, būtų vyrai ir žmonos, o tuomet būtų ir mažiau agresyvumo; antra gėjų procentas lyginant su heteroseksualais yra toks mažas, kad labai jau abejotinas vaikų darymo funkcijų nepanaudojimo katastrofiškumas.

Tuomet homofobas pasitelkia sunkiuosius pabūklus ir pareiškia, kad homoseksualumas prieštarauja taip vadinamom „tradicinėms dvasinėms vertybėms“. Kas tai yra – niekas dorai nežino, bet aišku viena – tai yra tai, kas visuomet stovi tamsumo ir inertiškumo sargyboje. „Tradicinės vertybės“ yra paprasčiausias pasaulio suvokimo būdas: vietoje savarankiško kritiško mastymo, žmogus užsimaukšlina ant savęs paruoštą universalių ir paprastų šablonų ir klišė rinkinį. Pastatyti namą, išauginti sūnų, gyventi dėl gyvenimo, dirbti, ilsėtis, žiūrėti televizorių. Homoseksualumo čia neįkiši. Homoseksualumas iš čia iškrenta. Gėjus ir sūnaus neaugina, ir žmonos nemyli. Jis – svetimas šioje gyvenimo šventėje.

Ką gi, tradicinės vertybės – gerai. Tik homofobui į galvą neateina, kad jos taip pat istorinės, kaip ir dauguma kitų: homofobija nėra absoliuti moralinė vertybė. Senovės Graikijoje ir Romoje homoseksualumas nebuvo laikomas kažkuo nenatūraliu, o negatyvus požiūris į jį atkeliavo kartu su Senuoju Testamentu.

Ir vienintelis homofobo argumentas prieš kurį nepasiginčysi – tai, kad homoseksualumas prieštarauja krikščionybei. Homofobas tik į Dievą, o jūs – ne. Ir čia su homofobu dera atsisveikinti.

Portreto eskizas – baigtas. Homofobas liko stovėti su putomis burnoje ir savo pagrindiniu argumentu – savo aistra, savo neapykanta. Gerai – bet ką daryti? Kaip kovoti su homofobija?

Jei į šoną nustumti visų kairiųjų grupių straipsnių pabaigą: „ir tik kartu su pasauline revoliucija…“ ir toliau pagal tekstą, tai klausimas būtų toks: ką galima daryti dabar, kol revoliucija neįvyko – ir ką bus galima daryti po revoliucijos, nes homofobija yra chroniška visuomenės liga, o ne paprastas peršalimas.

Pirma, kiekvienas turi aiškiai suprasti tikrąsias homofobijos priežastis ir šaltinius. Kiekvienas turi žinoti kontrargumentus, kad parodyti visų homofobo teiginių kvailumą ir nurodyti tikrąją jo ksenofobijos priežastį – jo gyvulišką aistrą. Reikia jį besti į jo paties neandartalietišką atvaizdą su maža viltimi, kad homofobas pasibaisės juo.

Antra, reikia dalyvauti homoseksualumo palaikymo akcijose, reikia juos ginti nuo homofobų veiksmų. Mes turime ginti gėjų ir lesbiečių teises, kaip savo nuosavas. Nei mažiau, nei daugiau.

Trečia, nereikia bijoti pareikšt, kad jūs griežtai prieš homofobiją – nereikia droviai šias temas slėpti, reikia jas aptarinėti ir įrodinėti savo teisumą.

Būtent visuomenes drovumas, davatkiškumas ir veidmainiškumas nugina seksualumo problemą kažkur tolyn. Jos tarsi nebūtų. Kiekvienas ją turi spręsti pats, savaip – panašiai kaip kiekvienas turi spręsti savo seksualinio auklėjimo problemą. Seksologijos mokyklose nedėsto. Apie seksą per televiziją šneka tik su nešvankia šypsenėle. Tuo tarpu, pasakojimas apie tikrąsias homoseksualizmo priežastis iškart sumažintų homofobų skaičių tarp moksleivių, kad ir ne itin daug.

Bet mes puikiai suvokiame, kad šiuolaikinėje Rusijoje, tai yra neįmanoma: šalis nusirito į autoritarizmo pelkę su pilku valdininkišku veidu, tų pačių tradicinių vertybių nešėju. Remdamasis būtent šiomis vertybėmis Lužkovas uždraudė „sodomitų eiseną“. Būtent apie šias vertybes triūbyja dabar televizorius. Būtent jos dabar ir diegiamos.

Vadinas, gyvensime šiame mele, šiame veidmainiškame drovume ir šioje homofobijoje...

Ir kovosime su jais.

A. Maliutin

Paruošė Oxious, šaltinis: LiveJournal.com

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Komentarai

Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs

prisijungti | registruotis

liettuss

2008-06-26 22:28:07

Straipsnis puikus ir svarbiausia, kad kiek galima islaikomas objektyvumas. Bet ar tikrai straipsnio autorius ne homoseksualus zmogus? Nes kalba taip lyg juom butu ar jam labai brangus zmogus toksai yra.
Vadovaujuosi taisykle - svetimo skausmo nebuna.

Singuliaras

2008-06-26 22:53:08

Nereikia būti homoseksualiu, kad pamatytumei, jog su tais homofobais kažkas ne taip.

lendleris

2008-06-27 17:31:47

Nelabai sutikciau su zmogumi, kuris parase si straipsni Begalo subjektyvus patirto skausmo aprasymas - vien tam tikros savokos rodo kad autorius yra pasipiktines homofobijos reiskiniu O tai jau pavojus kad gali buti objektyvumo stygius As, kaip psichologija studijuojantis zmogus, neseniai skaiciau apie homofobija ir homoseksualizma - ten buvo pazvelgta homofobo psichologiniai aspektais, su tyrimais ir patikrintais faktais Cia pateikta mintis mane pribloske: "Homofobas būna dažniausiai seksualiai nepatenkintas žmogus" ir nesuvokiamo pykcio pasamprotavimai, neva mociutes nepatenkintos del sexualinio gyvenimo Is kur paimti tokie faktai??? Siulyciau pasiskaityti tikru psichologu parasytus straipsnius nei pasipiktinusiu zmoniu istorijas

Oxious

2008-06-27 17:52:13

Sis straipsnis ir nepretenduoja i psichologijos veikala. Tai apybraiza. Grozinis kurinys, kuriame issakyti samprotavimai.

O siaip butu idomu, jei nurodytum nuorodas internete i tyrimus su patikrintais faktais. Man teko skaityti tik tyrima apie homofobu seksualini susijaudinima, kai jiems rodomas homoseksualus porno.

jeevika

2008-06-28 10:21:56

autorius tikrai labai isijautes raso, tai ir daro kurini grazu ir idomu, o siaip, zmogus nebutinai turi buti homoseksualus, tiesiog yra tolerantiskas . susidomejusi perskaiciau :)