Šiuo metu yra prisijungę 141 svečias ir 9 nariai Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Visuomeninė Lietuvos LGBT svetainė
Visuomeninė Lietuvos gėjų ir lesbiečių svetainė
LGBT paramos gruopė

Apklausa

Ilgiausių jūsų santykių su antra puse trukmė:

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 1415, komentarų: 10

Reklama


Renginiai

Pasaulinė AIDS diena 12/01 - 12/01

Žmogaus teisių diena 12/10 - 12/10

Sweet Hard Candy @ SOHO 11/24 22:00 - 11/25 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Sauna Afterparty @ Glamour Gay Sauna 11/24 22:00 - 11/25 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Final Autumn Blast! @ SOHO 11/25 22:00 - 11/26 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Gay Naked Party @ Glamour Gay Sauna 11/25 22:00 - 11/26 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Sunday Chill @ Glamour Gay Sauna 11/26 20:00 - 11/27 03:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Fotografijų parodą „Moteris. Vaikas. ŽIV“. 11/28 09:00 - 12/08 11:00, PC „Panorama“, 2 aukšto parodų erdvėje, Vilnius

Žalgirės 12/31 18:00 - 21:00, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Kaunas

Visi renginiai »

Atsiuntė Nemunas, antradienį, 2003.09.09 07:58. Perskaityta 16257 kartus

„mano elgesio keistumas paaiškinamas vienu žodžiu - homoseksualumas“

Gėdinga paslaptis - kitaip nepavadinčiau norėdamas aprašyti tuometinius savo jausmus, atsivėrė man dar vaikystėje. Iš ten, mano atmintyje iškyla pirmieji signalai patvirtinantys mano dabartinį susivokimą. Štai sėdžiu ant galinės automobilio sėdynės, spoksau į besišypsanti ir susivėlusį pusbrolį ir staiga nustembu pajutęs keistą, nepatirtą trauką jam. Aš augau, bet vis dar nesupratau, kad tai lytinio potraukio tokiems pat berniukams kaip ir aš apraiška. Tada nujaučiau, kad manyje kažkas ne taip, bet nieko pakeisti nebegalėjau.

Gėjaus gyvenimasGėjaus gyvenimas

Augau mažame pietų Anglijos miestelyje. Pamenu būdamas aštuonerių aš draugavau su berniukais. Turėjome savo kompaniją. Labiausiai man patiko vienas draugas, jis buvo pats stipriausias, ir man jis atrodė esąs labai gražus. Patekau į dviprasmišką situaciją: man norėjosi ir jo meilės ir draugystės, bet savo meilę jam aš turėjau slėpti. Nuo to laiko dažnai atsidurdavau tokioje situacijoje. Aš nujausdavau, kad paprasta draugyste neleidžia turėti artimesnių, labiau intymių santykių ir, kad norėdamas išsaugoti drugystę, turiu slėpti savo gilesnius jausmus.

Tik daug vėliau supratau, kad toks mano elgesio keistumas paaiškinamas vienu žodžiu - homoseksualumas. Bet ir tuomet , kai aš supratau kuo esąs, šis suvokimas nedaug ką man paaiškino. Dar labiau sunerimau, manydamas, kad kažkas galvoje netvarkoj ir kad čia aš viską išsigalvoju. Argi vaikai klausia savęs, koks jų lytinis potraukis “heteroseksualus “ ar “homoseksualus”? Pradžioje jie net nesuvokia, kad šie potraukiai yra lytiniai. Tuo laiku, kai aš savyje pastebėjau nukrypimus nuo vyraujančios normos aš neskyriau savo jausmų pasauliui nuo lytinio potraukio.

Kalbant apie gėjus, dauguma žmonių turi omenyje tik lytinį jų gyvenimą. Apie juos kalba smerkdami, ironizuodami, su gailesčiu - lyg duodami suprasti vienas kitam aptariamos temos nepadorumą. Į pačią problemą niekada nesigilinama, vengiama žvelgti tiek į esmę, tiek į niuansus.

Žmonės neįsivaizduoja, kad homoseksualumas ypatinga psichologinė būsena, kai žmogus realiai supranta savo situaciją ir savo prigimties prieštaringumą: gėjus yra tokia pati dalis visos visuomenės, o kartu ir esąs už jos ribų. Lyg įnamis savo paties namuose. Bet jeigu tu paauglys, tavo kančia ir vienatvė dvigubai sunkesnė, nes tu svetimas tarp savo draugų, o prie kitų, tokių kaip tu dar neradai kelio.

Man būnant vaiku Anglijoje gėjų regis visai nebebuvo. Visi: tėvai, mokytojai, spauda ir televizija lyg susitarę tylėjo.Visiškas informacijos nebuvimas jų egzistavimui užtraukdavo šiurpų baimės šydą. Kartais man atrodydavo, kad esu vienas visame pasaulyje. Aš augau liesas, savo fizinį menkumą susiedamas su lytiniu nepilnavertiškumu, ir siaubingai bijojau, kad kažkas mane demaskuos. Buvau įsitikinęs, kad man balso mutaciją neįvyks ir man bus lemta visą gyvenimą cypsėti vaiko balsu. Va tuomet visi ir susivoks koks aš padaras esu. Aplinkiniai, žinoma, nieko nepastebėdavo: mano baime ir kova su pačiu savimi buvo nematoma kitiems, o išore aš niekuo nesiskyriau nuo kitų bendraamžių. Bet man tas skirtumas buvo didžiulis.

Atėjo jaunystė. Aš jau nebežinojau kur dėtis nuo stipraus ir jau aiškiai suvokto noro. Jis nepalikdavo manęs nei dieną, nei naktį, ir sapnuose ir realybėje - nedviprasmiškas, neįveikiamas potraukis savo lyčiai.

Tai žadino tylią kančią. Homoseksualas gauna tai, apie ką svajoja kiekvienas paauglys: nematomam patekti į moterų persirengimo kambarį. Skiria tik tai, kad jis homoseksualas ir tuo pat metu matomas ir nematomas tarp besirengiančių vyrų. Ir jį apima geismas. Ir tada gyvenimas suteikia jam pamoka: tavo išlikimas priklausys nuo sugebėjimo paslėpti savo jausmus.

Pamenu man buvo penkiolika, po vasaros atostogų grįžau į mokyklą ir va - persirenginėju su savo klasioku, kuris man seniai įkritęs I akį. Per vasarą jis suvyriškėjo - išaugo, pečiai lyg sparnai, ir krutinę apkibo gauriukai. Prieš mane beveik tikras vyras. Jis lėtai sagstėsi marškinius, ne neįtardamas, kokį srtiptizą man rodo. Nuo jaudulio dusdamas gaudžiau orą, bet neišsidaviau. Gėjai greitai įgunda valdyti savo emocijas. Bet šitaip įveikus save, širdyje neapykanta sau ir dviveidystės kartėlis. Gėjus bijo atskleisti savo meilę, vienintelis kelias būti šalia mylimo - slėpti jausmus ir nugalėt savo potraukius.

Žinome, kad jaunystės išgyvenimai - asmenybės pamatas. Daugelis šių išgyvenimų tampriai susiję su lytine branda. Sunkus ir pavojingas laikotarpis, o ypač homoseksualui. Jis anksti ima kontroliuoti savo emocijas ir vertinti lytinę trauką, priverstas tramdyti savo kūną, kad išliktų saugus supančioje aplinkoje, kuri jį atstumia ir įstumia į melą. Lyg gimtąją kalbą nuo jaunų dienu busimasis gėjus įsisavina griežtas elgesio taisykles, kurias sunku užmiršti visą gyvenimą.

Jeigu vidiniai suvaržymai ypatingai griežti, toks žmogus gali pavirsti į gyvą lavoną. Prisimenu vieną universiteto dėstytoją. Jis turėjo pabrėžtinai mandagiai - šaltą bendravimo manierą. Visi įtarė kad jis homoseksualus, nes nesidomėjo moterimis. Šis žmogus sukūrė aplink save sterilią ir beaistrę erdvę užpildytą knygų skaitymu ir intelektualiomis diskusijomis. Sykį pabudęs ryte suprato, kad nenori ne krustelėti. Taip ir prasivoliojo visą dieną, svarstydamas apie tai, kad visas jo gyvenimas be pagrindinės egzistencijos ašies, be meilės - nuolatinis savęs apgaudinėjimas. Toks susivokimas tiesiog sukrėtė jį.

Man gyvenime labiau pasisekė. Gimiau keletą dešimtmečių vėliau ir homoseksualumas jau nebuvo laikomas nusikaltimu, be to būdamas dvidešimt vienerių persikėliau gyventi į Ameriką, kur homoseksualai turėjo daug daugiau laisvių. Aš pagaliau tapau savimi. Mano psichologiniai kompleksai, nesėkmingi bandymai susipažinti su merginomis - viskas nugarmėjo praeitin. Aš pajutau galįs ramiai vadinti save homoseksualiu ir man jau daugiau nebereikėjo meluoti ir slapstytis.

Pamenu pirmąjį vyro bučinį, po to kai dešimt metų maniau, jog tai neįmanoma. Pirmos apsikabinimas, pirmoji meilė Kiek daug yra prirašyta apie sūnaus paklydėlio sugrįžimą - į patį save. Man sukako dvidešimt treji. Pagaliau atsivėrė akys. Įspūdis buvo toks, tarytum mano gyvenimo juodai - baltas filmas netikėtai tapo spalvotas. Pirmą sykį pajutau gyvenimo džiaugsmą. Visos elgesio normų abstrakcijos: religinės dogmos, visuomenės moralė, beprasmė gėda - viskas ištirpo pilnakraujo gyvenimo džiugesyje. Regis homoseksualai turi privilegiją jausmų ryškumui ir aštrumui. Daugeliui žmonių pirmieji intymaus bendravimo džiaugsmai greitai atbunka, dar jaunystėje priprantama prie sekso teikiamų malonumų, ir lytiniai kontaktai praranda magiškąją aurą. Gėjai neretai tik pasiekę brandą atranda didžiąsias gyvenimo paslaptis, ir šie atradimai užgožia likusį pasaulį. Tuomet susikurtoji pasaulio regimybė apsiverčia aukštyn kojomis, išsivaduojama nuo susikurtųjų normų - ima bręsti tikra ir laisva asmenybė.

Tik apsigyvenus Amerikoje aš dar kaip ir ankščiau gyvenau įprastą gyvenimą ir aplinkiniai manyje nieko “įtartino”neįžvelgė. Iki dvidešimt trejų metų mane matė įprastu jaunu žmogum, na nebent tik moterys įsižeisdavo nesulaukusios manojo dėmesio. Bet per vienerius metus tokio gyvenimo aš ėmiau nekęsti pats savęs, juk aš apsimetinėjau ne tik aplinkinių akyse, - aš melavau pats sau. Tada nusprendžiau baigti veidmainiavimą ir tik tuomet prasidėjo mano normalus gyvenimas.

Aš norėjau būti lygus tarp lygių. Aš net badžiau sukurti realią lygiavertiškų santykių formą tarp savęs ir homoseksualios mažumos ir visų kitų žmonių gyvenančių skirtingelyčiuose seksualiniuose santykiuose. Maniau, jog gėjų visuomenė lyg veidrodinis visos visuomenės atspindys, kurio aukščiausiame taške - meilė. Kodėl gi ne. Kaip ir daugelis kitų iki manęs, aš didžiavausi, kad būtent pirmasis sugalvojau šią lygybės formulę - lygybe grįstas dviejų kultūrų bendravimas paremtas savitarpio panašumais ir pagarba skirtumams. Iš esmės aš buvau teisus. Išskyrus lytinę orientaciją homoseksualai nedaug kuo skiriasi nuo kitų žmonių. Bet žmonės nesugeba greitai ir lengvai pagal mano gražią teoriją įveikti klaidingų savo nuostatų ir toliau žvelgia į mus, kaip į apgailėtinas ir nepilnavertes būtybes.

Kai aš bandžiau įsidarbinti žurnalistu, mano vyr. redaktorius žinojo, kad aš esu gėjus. Aš neslėpiau savo orientacijos nuo bendradarbių, nes tai neturėjo įtakos mano pareigoms. Tiesa, homoseksualumas formuoja ypatingą požiūrį į pasaulį, o žurnalistikoje tai gana svarbu.

Mano gražioji teorija ėmė klibėti, kai redaktorius manęs paprašė išdėstyti savo požiūrį į gėjų santuoką. Ėmiau rašyti rašinį ir ne itin susimasčiau kaip tai atsilieps man pačiam. Aš niekur neužsiminiau kad esu homoseksualus, o kolegos viską suprato savaip. Aš išsiteisinau sakydamas, kad mano ir skaitytoju reikalai nėra susiję. Aš rinkausi neutralią poziciją, ne įtardamas, kad tuo būgštauju prieš heteroseksualią brolija ir atsišlieju nuo savosios mažumos.

Viskas pasikeitė po metų, kai aš tapau savanoriu padedančiu AIDS aukoms. Vienoje Vašingtono klinikoje aš susipažinau su beviltiškai sergančiu vyriškiu, aš jį lankydavau, atnešdavau vaistų, išvesdavau pasivaikščioti, nupirkdavau smulkmenų. Po metų jis mirė. Nuo to laiko aš jau nebebuvau stebėtoju iš pašalies. Pamenu kaip aš jam skaičiau savo rašinį apie AIDS, - tada jis jau buvo beveik aklas. Pirma syki kalbėdamas apie homoseksualizmą aš straipsnyje parašiau “Mes”. Jis tuo džiaugėsi. Kai iki galo perskaičiau publikacija jis supratingai nusišypsojo ir paspaudė man ranką.

Tai pačiais metais man pasiūlė žurnalo redaktoriaus vietą. Vašingtono “New Republic” - vienas skaitomiausių leidinių: jį varto tūkstančiai pačiu galingiausių ir įtakingiausių amerikiečių. Taigi, gėjus tapo šio leidinio redaktoriumi.keturis metus vargau kol įrodžiau, jog visų pirma esu redaktorius o tik po to gėjus. Bet vos tik pasirodė keletas straipsnių apie homoseksualizmą, nedelsiant buvau apkaltintas, kad žurnalas tapo pramoginiu homikų leidiniu. Tokios pastabos užgaudavo mane. Juk homoseksualus esi ne savo, o gamtos valia, bet jeigu kaip ir kiekvienas vyras eini savo gėjišku instinktu keliu, busi apkaltintas moralės žlugdymu.

Aš siūlau, kad homoseksualai butu vertinami kaip ir visi kiti žmonės. Jeigu mano kolega guodžiasi dėl savo žmonos darbo problemų, aš juk laisvai galiu papasakoti apie savo draugo rūpesčius; jeigu mano brolis nori supažindinti mus su savo drauge, tai man irgi galima supažindinti tėvus su savo draugu. Jeigu mano draugai gerdami alų giriasi meilės laimėjimais, ir man tuo derėtų pasigirti.

Toks kelias nėra lengvas. Nemažai mano bičiulių gėjų piktinasi, kad parsidaviau natūraliajai daugumai. Manau, kad aš “parsidaviau” - Žmogiškumui. Gėjai priversti gyventi lyg atsiskyrėliai, nes kol kas kito pasirinkimo nėra. Bandykime keisti situaciją, nes kartais atrodo, kad tarp gėjų ir paprastu žmonių - bedugnė. Bet kartais nutinka ir neįtikėtini dalykai.

Pamenu vasaros savaitgalį, kuomet šventėme vieno gėjaus trisdešimtmetį. Susirinkome jų šeimos pajūrio viloje. Mano draugas buvo tik ką pasakęs tėvams, kad jis yra gėjus, o po mėnesio laukė dar viena skaudi žinia - jų sūnus serga AIDS. Susipažinti su jo tėvais atvyko geriausi draugai - dabartinis draugas, dvi natūralės, jo buvęs draugas ir aš. Mes visi labai krimtomės dėl jo ligos: per nepilną mėnesi jis neatpažįstamai sulyso. Nors gimtadienis - linksma šventė, tėvai veiduose slėpė skausmą ir nebuvo nusiteikę bendrauti, bet jiems ėmė patikti kaip mes elgiamės su jų sūnumi ir tarpusavyje. Jie jautė mūsų dėmesį jų sūnui ir net specifiniai mūsų juokeliai privertė juos nusišypsoti. Vakarėlio pabaigoje tėvas mane pasivedė į šalį ir susijaudinęs dėkojo už rūpestį jų sūnumi. Aš tylėjau, nežinodamas ką atsakyti.

Parastai aš neturiu bendravimo problemų ir neieškau žodžio kišenėje, bet čia reikėjo ne žodžių, o teisingo tono, kaip pažvelgti į akis žmogui, kurio vaikas netrukus mirs? Dabar žinau atsakymą. Atsakymas - tiesa. Gal mums prireiks tų žmonijos kartų patirties, kurios patyrė karą, kančias ir mirtį, kad išlikę gyvi šioje baisioje kovoje su AIDS išmoktų pažvelgti tiesai į akis.

Endriu Salivanas

Šaltinis Gays.kz

Rašinį pasiūlė Esco

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Komentarai

Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs

prisijungti | registruotis

Spurgius

2010-01-11 15:06:30

Kaip idomu.. :]

Sauliukas

2010-05-09 21:03:01

Grazus straipsnis :) Biski pabaiga liudnoka bet siaip (y)

romka90

2011-12-11 09:43:44

Idomus straipsnis . :]

brokolis

2012-06-02 00:49:16

puke

iLikeDating

2012-11-29 00:04:57

Stipru..

Uosis

2012-12-27 02:07:55

Atsiunte Nemunas... tai cia as siunciau??? Kaip as jau neprisimenu...

miria

2016-05-03 09:30:15

galima drasiai geventi be meiles rekia rasti buda kur kitu realizuoti save