Regėjau geriausius savo kartos protus sunaikintus beprotybės, dvesiančius iš bado isteriškus nuogus,
besivelkančius juodukų kvartalais priešaušriu ieškančius pasiutusio kaifo,
angelagalvius hipsterius, liepsningai trokštančius dieviško prisijungimo prie žvaigždžių generatoriaus nakties mechanizmuose

ir kažkaip ten toliau
Allen Ginsberg, "Staugsmas"

Man be galo gražus D. Naborovskio „Gyvenimo trumpumas“. Tenka pripažinti – niūrokas.

Minutė po minutės, šitaip eina laikas.
Tėvus turėjai, štai jau gimė tavo vaikas.
Jei šiandien dar esi čia, jau rytoj nebūsi –
Numiręs šalto kapo duobėje supūsi.
Gyvenimas žmogaus – tai vėjas, blyksnis, dūmas,
Dukart nebūna saulės vis toks pat šviesumas.
Vis sukasi ir sukas laiko greitas ratas,
Nei pagailėti nieko, nei palaukt nepratęs.
Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.
Vienam galbūt lopšys jau mirčiai guolį kloja,
Kitam tik gimus kapas motiną atstoja.

PHILIP LARKIN
Lai eilės tokios bus

Tau protą kruša tėtis ir mama,
Nelinki blogo, bet padaro.
Savas ydas tau perduoda šeima
Ir prideda dar kito gero.

Jiems irgi protą krušo praeity
Frakuoti seno raugo dėdės:
Tai švankšdavo, salsvumo apimti,
Tai plūdos, riejosi ir ėdės.

Taip sklinda skriaudos tarp žmonių toli,
Gilėja tarsi išgraužos bangų;
Todėl pabėk anksčiau, jei tik gali,
Ir niekad neturėk jokių vaikų.

Ziur katyte myza..
-kur kada?..
-po kede..
-greit paduok man sautuva!..
-apgavau, nieko nemaciau

One Art
Elizabeth Bishop

The art of losing isn’t hard to master;
so many things seem filled with the intent
to be lost that their loss is no disaster.

Lose something every day. Accept the fluster
of lost door keys, the hour badly spent.
The art of losing isn’t hard to master.

Then practice losing farther, losing faster:
places, and names, and where it was you meant
to travel. None of these will bring disaster.

I lost my mother’s watch. And look! my last, or
next-to-last, of three loved houses went.
The art of losing isn’t hard to master.

I lost two cities, lovely ones. And, vaster,
some realms I owned, two rivers, a continent.
I miss them, but it wasn’t a disaster.


—Even losing you (the joking voice, a gesture
I love) I shan’t have lied. It’s evident
the art of losing’s not too hard to master
though it may look like (Write it!) like disaster.

Leisk, kreipsiuos

Žinai, tikiu, nebūtų
Jausmo ir mūs
Likimo nelygumų, bet...
Jie išvagojo delnus ir
Dienas it veidą
Raukšlės prisiminus, kada
Žadėta glostyt jas lyg
Pasakos motyvais:
Ilgai laimingai ir, netikiu,
Per amžius, net pelenais
Ragaujant lietų,
Po juodžemiu sugludus
Kaulais.
Dabar
Sutrupinti prisiminimai
It duonos takas žymi
Kelius paklydėlei.

Rūta Magdalena Atroškaitė

Net nežinau kodėl, atrodo toks paprastas, bet pirmąkart perskaičius kažką sujudino viduj.

V.Mačernis
Pajūrio vaikai

Mes gyvenom prie jūros tada,
Du geri, du laimingi vaikai.
Palikti vandenų ir šviesų globoje,
Palikti vienudu amžinai.

Mes klajojom pajūrio taku,
Neidami protingyn nei senyn,
Du draugai tų žuvėdrų baltų, -
Krintančių lyg akmuo vandenin.

Kai išvargę vėlai vakare
Mes sumigdavom kur po medžiu,
Aš sapnuodavau ją, ji mane -
Begalybėj sapnų nekaltų.

Mes tetroškom gyventi drauge.
Du vaikai mėlynam pajūry!
Lig mirties. O po jos
Būt palaidoti paukščių žinia,
Kad sapnuos amžinuos
Jie dainuotų kur nors netoli.

Nuoširdžiai

jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs,
tiek daug nekalbėtumėm apie nuoširdumą

apskritai kalbėtumėm mažiau
ar visai tylėtume

jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs,
sakytumėm „nenuoširdžiai užjaučiu“

arba „nenuoširdžiausi linkėjimai“.
Nenuoširdžiai Jūsų –
-------------------------Grajauskas“

apskritai kalbėtume daug mažiau

lakoniškai

neklausinėtumėm: kaip gyveni, kaip sekasi
klaustumėm tiesiai, kaip sekasi mirti?

ir nuoširdžiai atsakytumėm: ačiū, gerai.

Do not go gentle into that good night,
Old age should burn and rage at close of day;
Rage, rage against the dying of the light.

Though wise men at their end know dark is right,
Because their words had forked no lightning they
Do not go gentle into that good night.

Good men, the last wave by, crying how bright
Their frail deeds might have danced in a green bay,
Rage, rage against the dying of the light.

Wild men who caught and sang the sun in flight,
And learn, too late, they grieved it on its way,
Do not go gentle into that good night.

Grave men, near death, who see with blinding sight
Blind eyes could blaze like meteors and be gay,
Rage, rage against the dying of the light.

And you, my father, there on the sad height,
Curse, bless me now with your fierce tears, I pray.
Do not go gentle into that good night.
Rage, rage against the dying of the light.

D.Thomas

MAIRONIUI
Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau – tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, -
Atgalion ir atsigręžt neleis.

Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.

Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.

Ufa, 1942.I.15.

2015-01-13 00:10, Fiendish parašė:
MAIRONIUI
Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau – tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, -
Atgalion ir atsigręžt neleis.

Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.

Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.

Ufa, 1942.I.15.

Man irgi sitas patinka...

Jau labai seniai bežiūrėjau į eilėraštį. Bet va prieš porą dienų išlindo kažkodėl iš atminties eilutės kažkokio eilėraščio, kurio nei autoriaus/ės nei pavadinimo nebepamenu. Tik dainuodavome jį kaip dainą paauglystėje, pritardami gitarai: Eisi kloniais ir kalneliais, eisi miško takeliu. O pavargęs ir sušalęs, šauksi, dieve, negaliu.

Na ir dar kartais pasirodo mintyse V.Kernagio Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj..Bet irgi nežinau, kas teksto autorius/ė

eilėraščiai tik ateina į mano lovą, nes gyvenu lovoje, eilėraščiai niekada neišeina.

Rimas Vėžys "Psichedeliška dilema"
Su manim negerai:
aš manau,
kad esu apelsinas.
Užsidaręs kambaryje
tupiu kampe
vienišas
ir bijau
žmonių.
Bijau,
kad manęs
nepajudintų,
nes pavirsiu
į sunką.
Prieš metus
buvau visai
normalus.
Prieš metus
buvau
citrina.

Marius Plečkaitis "įdienojusios naktys. kai kažkas pagiria sūnų"
tą naktį žiurkėnai
nutarė kartis
kai žemė pakilo
vandens atžvilgiu -
Šypt
bananai ir
piranijų sultys
imitavo šeimyną

tą naktį iš plieno
tekėjęs upelis
apsimyžo kraštus

ir neatsisėdo
nei viena laumė
nenuleido nei vieno
įdienojusio vaiko

bet liko kažkas
ką praminė Jėzum
ir kažkoks
prietranka Kristus

jie slapčia susipyko
atsisakė klausyti
Krikšto malonės
ir su Raskolnikovu
Plutu bei kitais
pederastais
nuriedėjo žemiau
už ribą BET KUR

tą naktį vogčiom
atsigavę žiurkėnai
nusigraužė sau kilpas
atsiprašom, kad trukdom –

niūniavo sau jie

parabolių sultys
pamaitino sekso

ištroškusį Robiną Kruzą
o laumės ėjo skalbti
nešvarių baltinių [vėl]

tai buvo trečiasis
ir gal paskutinis
įdienojusios nakties
skambesys
bet oras toks ahh
o debesys mhh
tiek daug nekaltų
mergelių ohh
ir berniukas pakyla
ir jam pakyla
ir jis žino.


Tuomet

Stephen Chbosky iš knygos "Atskalūno laiškai".
(nedeklamuoju, nes nemoku, bet labai patikęs)


Sykį gelsvam lape žaliai suliniuotame

jis parašė eilėraštį

Ir pavadino jį „Murza“

nes toks buvo jo šuns vardas

Ir viskas ten buvo apie šunį

Ir mokytojas jam parašė A

ir aukso žvaigždę

Mama jį pakabino ant virtuvės durų

ir perskaitė tetoms

Tais metais kunigėlis Treisis

vežė vaikus į zooparką

Ir leido kelyje dainuoti

Ir jam sesutė gimė

plika ir mažais pirščiukais

Ir mama su tečiu vis bučiuodavos

Ir kaimynų mergaitė atsiuntė jam

atviruką Valentino dienos proga pasirašiusi X

Ir jis turėjo klausti tėtį, ką tas X-as reiškia

O tėtis jį kas vakarą apklostydavo

Ir visą laiką budavo čia pat



nes šitas klausimas jam kilo dėl mergaitės

Ir viskas ten buvo apie nekaltybę

Ir mokytojas jam parašė A

ir įdėmiai pasižiūrėjo

Mama eilėraščio nepakabino ant virtuvės durų

nes jo jis niekad jai ir neparodė

Tais metais mirė Treisis

Ir jis pamiršo, kaip užbaigti

„Apaštalų tikėjimo išpažinimą“

Ir jis užklupo seserį

verandoj su kažkuo bučiuojantis

Ir tėtis su mama nebesibučiuodavo

ir net nesišnekėdavo

Ir toji mergaitė kaiminystėje

per daug prisidažydavo

Ir jis bučiuodamas net užsikosėdavo

tačiau vis vien bučiuodavo

nes taip reikėjo ir visi taip darė

Ir trečią ryto jisai pats atsigulė

o tėvas garsiai knarkė



Štai kodėl ant rudo popieriaus maišelio

jis pradejo dar vieną eilėraštį

Ir pavadino jį „Visiška tuštuma“

Nes nieko daugiau nebejuto

Ir pats sau parašė A

ir persipjovė abu riešus

Sykį baltam lape mėlynai suliniuotame

jis parašė eilėraštį

Ir pavadino jį „Ruduo“

nes toks buvo to metų laiko vardas

Ir viskas ten buvo apie rudenį

Ir mokytojas jam parašė A

ir liepė rašyti aiškiau

Mama eilėraščio nepakabino ant virtuvės durų

es buvo šviežiai nudažytos

Ir vaikai jam sakė

kad kunigėlis Treisis rūko cigarus

Ir nuorūkas palieka klauptuose

Ir kartais jos išdegina skyles

Tais metais jo sesutė gavo akinius

su storais lęšiais ir juodais rėmeliais

Ir kaimynų mergaitė tik nusijuokė

jo pakviesta pažiūrėti santa Klauso

Ir vaikai jam pasakė kodėl

jo tėvai ištisai bučiuojasi

Ir tėvas jau niekad neapklostydavo

Ir tėvas pasiuto

kai šito verkdamas jisai paprašė



Sykį lapelyje iš užrašų knygelės

jis parašė eilėraštį

Ir pavadino jį „Nekaltybė.Klausimas“

Ir pakabino tą eilėraštį ant vonios durų

nes virtuvės durų

suprato jau nebepasieksiąs.

Simonas Bernotas
Budelio gaidos
Nežinau kiek tai sapnavau kiek tai buvo tikrovė
Juodas kirvis galanda nagus į karaliaus kakliuką
Trykšta mėlynas kraujas niekaip kitaip nepamirši
Tik per sapną praeini tarsi vandeniu eitum tarsi
Lynu virvė sutinsta aukštai bekybodama taip
Aukštai kad iki ten tepakilsi dedalo sparnais
Alksninėm kopėčiom kurios kopia paviršium
Nieko nekliudo sužaliuoja ritmingai dar liko
Naktis mėnulis net šoka atšoka nuo padangės
Visaip margai išsiraito savo fazėm iš lėto suskyla
Į laužus kuriuose raganos spjaudo burtažodžius
Dainuoja iš ilgesio o kitur kitoj miesto pusėj
Rengiamas ešafotas
Paskutinis noras prieš mirtį
Nemirti