Savo įraše socialiniame tinkle „Facebook“ Martynas pasidalijo dirbtinio intelekto sukurta nuotrauka, kurioje pavaizduotas vyras su dviem vaikais – berniuku ir mergaite. Vaikai nuotraukoje simboliškai pavaizduoti nespalvoti.

„Šioje nuotraukoje galėtų būti tikra šeima. Du vaikai – pirmokai. Tėtis, kuris juos išlydi į mokyklą. Viena iš tų paprastų akimirkų, kuriomis šiandien visi dalijasi internete. Tik viena detalė. Ši šeima nėra tikra. Šią nuotrauką sukūrė dirbtinis intelektas“, – rašo M. Norbutas.

Įrašo esmė – ne pati dirbtinio intelekto sukurta nuotrauka. Ji tampa metafora klausimui, kurį aktyvistas kelia apie Lietuvos šeimos politiką: ką reiškia valstybės deklaruojamas rūpestis šeima ir vaikais, jeigu daliai žmonių galimybės kurti šeimą nėra?

Demografijos krizė ir šeimos politika

Lietuvoje demografinė situacija yra sudėtinga. Mažėjantis gimstamumas, visuomenės senėjimas ir gyventojų skaičiaus pokyčiai yra tarp klausimų, kuriems valstybė ieško ilgalaikių sprendimų.

GayLine.LT redaktorius M. Norbutas atkreipia dėmesį į paradoksą: tuo pat metu, kai politikai kalba apie būtinybę skatinti gimstamumą, stiprinti šeimas ir sudaryti palankesnes sąlygas vaikams augti šeimoje, ne visiems žmonėms suteikiamos vienodos galimybės jas kurti.

„Jeigu valstybė iš tikrųjų nori, kad daugiau vaikų augtų saugiose, mylinčiose šeimose, kodėl šeimos samprata ir galimybės auginti vaikus vis dar priklauso nuo to, kokios lyties yra du vienas kitą mylintys suaugę žmonės?“ – klausia aktyvistas.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nurodo, kad teisę įvaikinti turi sutuoktiniai, o nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali. Išimtiniais atvejais įvaikinti gali vienas asmuo arba vienas iš sutuoktinių. Tai reiškia, kad dviem vyrams, norintiems kartu tapti vieno vaiko teisiniais tėvais, Lietuvos įvaikinimo sistema nesuteikia tokios pačios galimybės, kokią turi sutuoktinių poros.

Svarbu ir tai, kad vieno homoseksualaus vyro galimybė tam tikromis aplinkybėmis siekti įvaikinimo nėra tas pats, kas galimybė dviem vyrams kaip porai kartu įvaikinti vaiką ir abiem būti pripažintiems jo tėvais.

Socialinės akcijos be prasmės

Martynas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu nacionalinis transliuotojas rodo socialines reklamas, kuriomis siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į globėjų negalinčius rasti paauglius.

Kampanijos duomenimis, 2025 metais Lietuvoje nebuvo įvaikintas nė vienas 10–17 metų vaikas, o daugiau nei tūkstančiui vaikų trūksta globėjų ar įtėvių. Tai – labai rimta problema ir M. Norbutas jos neneigia.

„Tai yra problema, apie kurią būtina kalbėti. Bet neužduodamas klausimas kodėl net tiems, kas norėtų ir gebėtų būti tėvais – durys yra užtrenktos“, - pabrėžia jis.

Tačiau M. Norbutas kelia klausimą, ar seksualinė orientacija ir šeimos modelis netampa kliūtimi ten, kur svarbiausias kriterijus turėtų būti vaiko gerovė.

Teisinė sistema - nepalanki

2025 m. balandžio 17 d. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Civilinio kodekso nuostata, pagal kurią partnerystę buvo galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Konstitucijai. Teismas pabrėžė, kad toks reguliavimas neužtikrina tos pačios lyties porų, kurių santykiai turi šeimos santykiams būdingą turinį, tinkamo teisinio pripažinimo ir apsaugos bei diskriminuoja tokius asmenis seksualinės orientacijos pagrindu. Tačiau tai dar nereiškia, kad Lietuvoje atsirado visa apimantis tos pačios lyties šeimų teisinis reguliavimas.

Priešingai – po Konstitucinio Teismo sprendimo liko nemažai praktinių klausimų, kuriems reikalingi politiniai ir teisiniai sprendimai. Teisinėje praktikoje jau atsirado bylų, kuriose tos pačios lyties porų šeiminiai santykiai buvo vertinami teismuose.

Taigi situacija nėra tokia paprasta, kaip kartais pateikiama viešojoje politinėje diskusijoje: teisinis pripažinimas nėra tas pats, kas visiškas šeimos teisių sulyginimas.

Šeima – valstybės pagrindas?

M. Norbutas savo įraše kalba apie politinę veidmainystę: „Vienoje pusėje sakome: mums trūksta vaikų, Lietuva sensta, reikia stiprinti šeimas, reikia padėti vaikams. Kitoje pusėje turime žmones, kurie nori kurti šeimą, prisiimti atsakomybę, auginti vaiką – ir mes pirmiausia klausiame, kokios lyties yra jų šeimos nariai.“

Lietuvos įvaikinimo statistika rodo, kad problema nėra vien teorinė. 2026 m. liepos 31 d. duomenimis, tarp Lietuvos piliečių šeimoms siūlomų įvaikinti vaikų buvo 123 vaikai nuo 10 iki 17 metų. Tuo metu norinčių įvaikinti Lietuvos piliečių sąraše buvo 154 šeimos ar asmenys.

Šie skaičiai savaime neįrodo, kad homoseksualios poros būtų galėjusios ar turėjusios įvaikinti konkrečius vaikus. Įvaikinimo procesas yra individualus, o svarbiausias kriterijus jame turi būti vaiko interesai. Tačiau statistika labai aiškiai parodo, kodėl verta diskutuoti apie visų potencialių, tinkamai pasirengusių globėjų ir įtėvių galimybes.

Politinės baimės vietoje realių šeimų?

M. Norbutas savo įraše žengia dar toliau ir kritikuoja politinę retoriką: „Politika šiandien remiasi tik visuomenės gąsdinimais tariamomis grėsmėmis, kurias esą kelia gėjų šeimos. Jei prie to kai kurios partijos ir neprisideda, tai nemažai jų atstovų patogiai tyli, kai tokie melai ir mitai yra skleidžiami.“

Jo kritika nukreipta ne tik į konkrečius sprendimus, bet ir į politinę komunikaciją – į situaciją, kai apie demografiją, šeimą ir vaikų ateitį kalbama abstrakčiai, o realios šeimos, kurios neatitinka tradicinio modelio, lieka už diskusijos ribų.

Šiame kontekste dirbtinio intelekto nuotrauka tampa gana stipriu simboliu. Joje yra viskas, ką įprasta matyti Rugsėjo 1-osios nuotraukoje: tėtis, vaikai, gėlės, mokykla, šventė. Tačiau šeima egzistuoja tik skaitmeninėje erdvėje.

„Kurti šeimas iliuzijose“

Įrašo pabaigoje M. Norbutas savo kritiką suformuluoja dar asmeniškiau.„Šiandienos dalies LGBTQ+ žmonių realybė tokia – kad mes galime bandyti nelegaliais būdais apeiti draudimus ir taip rizikuoti sankcijomis, arba kurti šeimas iliuzijose – kad ir dirbtiniu intelektu, arba bandyti nustumti šį kartėlį“, - rašo GayLine.LT redaktorius.

Kelimas klausimas kodėl šeima, kuri vizualiai atrodo tokia pati kaip tūkstančiai kitų Rugsėjo 1-osios šeimų, teisiniu požiūriu Lietuvoje vis dar susiduria su kitokiomis galimybėmis? Ir ar politinis ginčas dėl to, kokia šeima laikytina „teisinga“, netampa svarbesnis už klausimą, kokia šeima gali būti mylinti, saugi ir atsakinga vaikui?