Apie ką neprasitarė Jėzus Kristus?
Data: 2002.06.25 10:16
Tema: Įdomybės, pikantiškos naujienos


Homoseksualios orientacijos pradžia turėtų siekti laikus, kai pirmykščiai žmonės ėmė burtis į grupes, bet daugiausia seniausios informacijos apie homoseksualizmą mus pasiekia iš senovės Graikijos. Jos mitologijoje surasime nemažai homoseksualumą aprašančių epizodų. Vienas žymiausių - pasakojimas apie Ganimedo pagrobimą. Šis jaunasis piemuo buvo toks gražus, kad net pats Dzeusas panoro paversti jį savo tarnu, įsakė jį pagrobti ir atgabenti į Olimpą. Mitologinės dievybės ir pasakojimų siužetai buvo ne kas kita, o visuomenės santykių atspindys siekiantis 500m prieš Kristų. Buvo įprasta, kad kilmingų šeimų jaunuoliai turėjo gyventi su įtakingais visuomenes veikėjais. Tokius pat vyrų santykius perėmė senovės romėnai. Jų kilmingoji vyrija linksminosi savo belaisvių draugijoje, tik senovės graikų santykių etiketą ir grožį ėmė keisti vien vyriškos meilės džiaugsmai.

IV amžiaus pradžioje Romos imperatorius Konstantinas krikščionybę paskelbia valstybine religija. Abiejų lyčių homoseksualams atėjo liūdnos dienos. Krikščionybė lytinį aktą tarp vyro ir moters prilygino dieviškojo kūrimo aktui. Naujos gyvybės užmezgimas čia buvo svarbesnis nei malonumas lydintis šį veiksmą. Trečiojoje Senojo Testamento knygoje skaitome, kad vyras santykiaudamas su vyru taip kaip su moterimi šaukiasi mirties bausmės. Šia žydų nuostatą prieš homoseksualizmą krikščionybė perėme be išlygų. Jėzus Kristus niekada nieko nera sakęs šia tema. Tokių įrašu Naujajame Testamente nėra. Homoseksualizmą sąmoningai kritikavo Jėzaus pasekėjas - apaštalas Petras. Viename iš savo laiškų romėnams jis kviečia tikinčiuosius atsisakyti “nenatūralaus poreikio” ir kovoti su šia “bjaurastimi”. III a. pabaigoje meilė tarp vyrų jau buvo draudžiama ir baudžiama mirties bausme sudeginant, nes viduramžiais toks elgesys prilygo erezijai, velnio apsėdimui, sodomijai ir juodajai magijai. Į meilę tarp moterų buvo žiūrima atlaidžiau ir toks elgesys nebuvo draudžiamas, bet, jeigu kuri elgdavosi pernelyg drąsiai ir atvirai - galėjo taip pat sudegti ant laužo, kaip ragana.

Renesanso idėjos atnešė naujų vėjų įvairiose gyvenimo sferose. Dėmesio centre atsidūrė ne Dievas ir Bažnyčia, bet žmogus. Visuomenė ėmė nuolankiau žvelgti į homoseksualumą. Daug įtakos tam padarė tokie renesanso milžinai, kaip Botičelis, Donatelas, Mikelandželas, Leonardas da Vinči, kurie patys buvo linkę į homoseksualumą. Popiežius Paulius III netgi tvirtino, kad menininkai negali vertinami tokioms pačioms taisyklėm ir normomis kaip paprasti žmonės.

XIX amžiuje homoseksuali meilė kai kuriose šalyse jau nebebuvo draudžiama. Tarp jų buvo tokios šalys, kaip Prancūzija ir Bavarija. Vystantis psichologijos mokslui XXa. pradžioje imta vengti homoseksualumo kaip ligos ir nuodėmės apibūdinimo. Vokiečių gydytojas Magnus Hinschefeld įkuria Seksologijos institutą ir mėgina homoseksualizmą legalizuoti bandydamas naudoti terminą “trečioji lytis”. Dabar galime tvirtinti, kad jau 100 metų mūsų visuomenėje vyksta judėjimas, kuris siekia įteisinti homoseksualumą ir parodyti jį kaip lygiavertį gyvenimo būdą.

Viduramžiai vėl sugrįžo į Europą atėjus į valdžia hitlerininkams. Homoseksualai prilyginti visuomenės parazitams ir buvo uždaromi koncentracijos stovyklose, kur laukdavo mirties kęsdami netik prižiūrėtojų, bet ir kitų kalinių patyčias. Bet tuo metu jau sklandė po Europą laikraštukas “Būrys”. Karo metu tai buvo vienintelė, nelegali gėjų tarpusavio komunikavimo priemonė. Atmindami tuos įvykius, daugelyje miestų lesbietės ir gėjai kasmet išeina į gatves, kad galėtų taikiai demonstruoti savo siekį už laisvę, teises ir lygybę visuomenėje. Vėliau JAV ir Europos didžiuosiuose miestuose atsirado pirmosios organizacijos, kurių tikslas buvo vienyti lesbietes ir gėjus ir nuolat kovoti už savo pilietines teises. Galų gale susivokta, kad tik vieningai galime priešintis diskriminacijai.

Šiandien mūsų jaunimui yra daug lengviau pripažinti savo homoseksualumą ir stengtis gyventi sandoroje su pačiu savimi. Jau daugelyje šalių homoseksualūs santykiai yra prilyginti heteroseksualiems. Danijos, Švedijos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos ir kitų šalių homoseksualios poros gali registruoti savo santuokas ir gauti tokias pat teises savo šeimai kaip ir heteroseksualai. Daugiausiai problemų kyla vaikų įvaikinimo ir auginimo klausimuose. Bet dar yra nemažai valstybių, kur homoseksualizmas yra persekiojamas, draudžiamas ir baudžiamas net mirties bausme. Taigi negalime užmigti ant laurų. Daug kur deklaruojamos demokratinės nuostatos yra tik formali fikcija. Kad galėtume daryti pokyčius reikalingi stiprūs, išdrįstantys atvirai pripažinti savo seksualinę orientaciją žmonės ir stiprios už jų nugarų stovinčios organizacijos. Taigi darbo dar yra daug!

pagal Gej Owo





Šis straipsnis yra Visuomeninė Lietuvos
gėjų ir lesbiečių svetainė
https://www.gayline.lt

Šio straipsnio URL:
https://www.gayline.lt/article.php?sid=119