Autorius - Aleksandras Larinas, kraštotyrininkas

Būtent šioje aplinkoje įvyko įvykiai aprašyti vienoje neįprastesnių 1912 metų Vilniaus bylų. Joje – du jauni odininkai, smurtas, homoseksualūs santykiai, sifilis, grasinimai peiliu ir valstietis, kuris, nepaisydamas savo pažeidžiamos padėties, nusprendė kreiptis į policiją.

Tai nėra romantiška istorija apie slaptą meilę. Tai istorija apie gyvenimą paraštėse, smurtą, baimę ir žmones, kurių gyvenimus teismas bandė vertinti per to meto moralės ir medicinos kategorijas.

„Pora“ iš odos apdirbimo dirbtuvės

Pagrindiniai bylos veikėjai – dvidešimtmečiai odininkai Antanas Galeckis ir Kazimieras Urbanovičius. Pastarasis buvo gimęs ir gyvenęs Lukiškėse. Antanas Galeckis buvo valstietis iš Vilniaus apylinkių. Abu dirbo odos apdirbimo srityje, gyveno toje pačioje aplinkoje ir daug laiko leido kartu.

Jų ryšys byloje atsiskleidžia ne tik per bendrą buitį ir darbą, bet ir per to meto teisės bei medicinos dokumentuose užfiksuotą informaciją - apie homoseksualius santykius. Antanas buvo recidyvistas, jau žinomas dėl vagysčių ir smurto, taip pat ieškotas dėl to, kas to meto teisės kalba buvo vadinama „vyriška paleistuvyste“. Kazimieras buvo labiau pasiduodantis įtakai, linkęs girtauti ir priklausomas nuo prastos reputacijos aplinkos. Abu vyrus siejo ir sifilis.

1912 metais ši liga buvo kur kas daugiau nei medicininė diagnozė. Ji buvo apgaubta didžiulės moralinės stigmos ir dažnai siejama su „ištvirkimu“. Todėl medicininiai duomenys šioje byloje netrukus tapo svarbia jos dalimi.

Naktis prie miško sandėlio

1911 metų lapkričio 7 dieną Kazimiero brolio Jano Urbanovičiaus draugų kompanija Neries krantinėje pastebėjo valstietį Boleslovą Jarestą. Netrukus akistata peraugo į smurtą. Buvo grasinama peiliu, o įvykiai persikėlė į šaltą sargo būdelę prie miško sandėlių. Boleslovas buvo išprievartautas.

A. Galeckis elgėsi itin žiauriai ir grasino susidoroti su tais, kurie apie įvykį prabils. Tačiau jis neįvertino vieno dalyko – B. Jaresto pasiryžimo nepalikti šio įvykio be pasekmių. Tuo metu pati auka galėjo rizikuoti tapti kaltinamuoju. Homoseksualūs santykiai buvo kriminalizuojami, o kaltinimai „vyriška paleistuvyste“ galėjo būti panaudoti prieš žmones, kurie kreipdavosi į valdžios institucijas.

Vis dėlto Boleslovas Jarestas nuėjo į policiją. Kazimieras Urbanovičius į apklausą atvyko jau lapkričio 11 dieną. Antanas Galeckis pasislėpė ir buvo sulaikytas tik 1912 metų sausio 19 dieną. Pas jį buvo rasta ta pati mačetė, kuri naudota užpuolimo metu.

Kai solidarumas subyrėjo

Bylos Nr. 357 apklausos atskleidžia skirtingas įvykio dalyvių reakcijas, kai jiems iškilo reali grėsmė atsidurti kalėjime. Antanas Galeckis pasirinko visišką neigimą.

Po dviejų mėnesių slapstymosi sulaikytas su durklu, jis tyrėjams tvirtino, kad K. Urbanovičių esą pirmą kartą pamatė Neries krantinėje. Nors abu gyveno po vienu stogu ir kartu dirbo, Antanas bandė pavaizduoti jų pažintį kaip atsitiktinį susitikimą.

Jis taip pat mėgino įtikinti tyrėjus, kad incidentas prasidėjo kaip paprastos muštynės. Pasak jo versijos, B. Jarestas neva „pradėjo jį kutenti šiaudu“. O štai jo sėbras Kazimieras Urbanovičius pasirinko visiškai kitą strategiją. Jis išdavė savo partnerį.

K. Urbanovičius į apklausą atėjo dar lapkritį ir ne tik pripažino pažintį su Antanu, bet ir smulkiai papasakojo apie jų bendrą gyvenimą. Jis nurodė, kaip abu gėrė degtinę Sinilevičiaus smuklėje Tverės gatvėje, kartu dirbo ir leido laiką. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad jis tyrėjams pateikė informaciją apie Antano Galeckio seksualinį gyvenimą.

Kazimieras patvirtino, kad Antanas „užsiima vyriška paleistuvyste“. Šis pripažinimas tapo svarbiu bylos elementu – jis smarkiai pablogino Antano padėtį, tačiau kartu leido pačiam Kazimierui Urbanovičiui nuo dalies kaltinimų atsiriboti.

Boleslovas Jarestas reikalavo teisingumo

Nukentėjusysis Boleslovas dėjo visas pastangas, kad kaltieji būtų nubausti. A. Galeckis net po sulaikymo grasino Boleslovui, žadėdamas „perpjauti gyslas“. Tačiau vyras savo parodymų nepakeitė.

Neraštingas valstietis liko prie savo versijos ir teigė, kad „Kazimieras laikė, o Antanas prievartavo“. Toks atvirumas nebuvo įprastas tuo metu, kai pats nukentėjusysis galėjo bijoti ne tik smurtautojų, bet ir teisinės sistemos. Boleslovas Jarestas pasirinko kalbėti.

Jo parodymai neleido A. Galeckiui visko paversti apsvaigusių vyrų muštynėmis ir tapo vienu pagrindinių įrodymų byloje.

„Nieko, niekai, gausime už tai 3 ar 4 paras arešto“

Apklausos metu Antanas Galeckis ištarė frazę, kuri gerai atskleidžia jo požiūrį į galimas pasekmes: „Nieko, niekai, gausime už tai 3 ar 4 paras arešto.“ Atrodo, kad jis tikėjosi, jog smurtas prieš žmogų bus vertinamas kaip dar vienas paprastas chuliganizmo atvejis. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip.

Boleslovo Jaresto sprendimas kreiptis į policiją pavertė istoriją kriminaline byla, o A. Galeckio bandymai paneigti savo ryšius su partneriu nesutapo su kitų liudytojų parodymais. Galų gale vienas jų buvo išsiųstas į Sibirą, o kitas išvengė katorgos.

Kūnas kaip įrodymas

Teismo procesas neapsiribojo vien liudytojų parodymais. Tuo metu medicina buvo svarbi teisminės sistemos dalis, o gydytojai buvo kviečiami ieškoti kūne ženklų, kurie galėtų padėti paaiškinti žmogaus elgesį ar santykius.

Kazimierui Urbanovičiui buvo nustatyta hipospadija – varpos vystymosi anomalija, taip pat specifiniai nubrozdinimai. To meto medicinoje tokie fiziniai požymiai galėjo būti interpretuojami ieškant tariamų „biologinio išsigimimo“ ženklų. Kūnas tapdavo savotišku papildomu įrodymu, o seksualinis elgesys buvo bandomas paaiškinti ne tik žmogaus parodymais, bet ir jo anatomija. Tai šiandien atrodo ypač šiurpiai.

Būtent taip to meto sistema bandė suprasti homoseksualius santykius – per nusikaltimo, ligos, moralės ir „nenormalumo“ kategorijas. Pats K. Urbanovičius teisme mėgino parodyti save kaip silpnesnį ir priklausomą nuo A. Galeckio. Jis akcentavo savo sunkią sifilio būklę ir tikino buvęs pasyvus stebėtojas.

Tuo metu A. Galeckis desperatiškai laikėsi savo versijos, kad K. Urbanovičių neva pirmą kartą pamatė tik prie Neries, kai įvyko incidentas.

Dugno nuosprendis

Istorijos pabaiga neturi jokios romantikos. Antanas Galeckis, byloje apibūdintas kaip žinomas chuliganas ir sulaikytas su durklu, buvo nuteistas ketveriems metams katorgos Irkutske. Jo tolesnis likimas lieka miglotas. Pėdsakai apie jį dingo Sibiro kalėjime.

Kazimieras Urbanovičius, pasinaudojęs savo parodymais ir „pasyvios aukos“ pozicija, buvo visiškai išteisintas. 1935 metais, praėjus 23 metams po garsiosios bylos, jam gimė duktė Vanda. Vokiečių okupacijos metu Kazimieras Urbanovičius pateko į lenkų partizanų sušaudymo sąrašus.

Ši byla nėra vien kriminalinė Vilniaus kronika. Ji leidžia pažvelgti į queer vyrų istoriją iš visai kitos perspektyvos. Queer vyrai praeityje negyveno tik prabangiuose salonuose, jų buvo visur – taip pat ir skurdžiose miesto dalyse.

Šie žmonės sirgo, gėrė, mušėsi, mylėjo, išduodavo vienas kitą, bijojo policijos. Nors tai nepatogi ir žiauri istorija apie smurtą bei prievartą – ji svarbi istorikams bei tyrinėtojams. Padedanti bent šiek tiek pažvelgti į senąjį Vilnių, kuriame gyveno ir quuer žmonės.