„Turbūt kiekvienas kūrėjas susiduria su tuo, kad ne visada jaučiasi reikalingas. Man taip irgi būna. Ir tai susiję ne tik su profesija, bet ir su mano asmenybe. Kadangi esu kūrėjas, priklausantis LGBT+ bendruomenei, kartais susimąstau, ar apskritai esu reikalingas savo valstybei. Tenka kasdien sau priminti, kodėl galiu būti reikalingas ir ką galiu duoti“, - interviu LRT.lt sako menininkas.

Anot jo, neigiamos visuomenės reakcijos tikėtina kyla iš negebėjimo patiems žmonėms būti laisviems, taip pat liūdesio ir susikaupusio pykčio. „Labiausiai gąsdinančios reakcijos, kai jau yra grasinama susidoroti, rašoma asmeniškai su linkėjimais susirgti, mirti, kai gatvėje stabteli ir išvemia savo nepasitenkinimą“, - teigia vyras ir prisipažįsta, kad šiuo metu išgyvena vidinę krizę.

„Po gegužę surengtos pirmosios savo autorinės, patirtinės parodos „Puota“, į kurią sudėjau visą širdį ir labai daug laiko, pajaučiau nemenką tuštumą, nors vasara buvo kupina įvairių projektų, dalyvavau projekte „Žiedų valdovai“ ir veiklos netrūko, pažiro pokyčiai asmeniniame gyvenime – išsiskyriau su partneriu, teko ieškotis naujų namų, uždaryti bendrą studiją, išsidalinti užgyventu turtu, draugais. Prasidėjo bakalauro darbo rašymas bei mados kolekcijos kūrimas“, - užgriuvusia našta dalinasi menininkas. – „Be to, vis dar vyksta teismo procesai, susiję su incidentu, kai prieš dvejus metus su buvusiu vaikinu buvome užpulti prie namų“.

Pasak Luko, tuo metu neadekvačią praeivio reakciją sukėlė tai, kad jis su partneriu laikėsi už rankų. Išpuolis gatvėje jį giliai sukrėtė ir turėjo pasekmių.

„Nors po įvykio medikai man nustatė potrauminio streso sindromą, byla buvo nutraukta. Viskas užsitęsė, su Žmogaus teisių centru bei advokatu Donatu Murausku kreipėmės į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Teismo procesas Lietuvoje atnaujintas, o Strasbūre sėkmingai priimtas ir svarstomas“, - lrt.lt teigė jis. – „Po incidento norėjosi išvažiuoti, tad su studentų mainų programa pusmečiui išvykau į Ispaniją. Ten išties jaučiausi laisvesnis, saugesnis, niekam nerūpėjo, kaip atrodau, kokius auskarus ar žiedus nešioju. Buvau ramus ir atsipalaidavęs“.

Vis dėlto, Lukas Svirplys pradėjo galvoti ką gali duoti valstybei, su kuria neturi ryšių. Jis jautė, kad nori būti Lietuvoje, kur yra jo šaknys, tradicijos, istorija.

„Taigi grįžau su trenksmu, nauja jėga ir noru kurti. Noriu, kad bent po truputėlį keistųsi, laisvėtų ir mūsų visuomenė, todėl stengiuosi atnešti savo pasaulio gėrio, grožio ir bent truputį šviesos, savo vaikystės laisvumo ir džiaugsmo“, - prisipažino menininkas.