Kūnas yra natūraliausia, ką turime. Tačiau kartu jis nuo seno buvo apaugintas tabu. Religinės tradicijos ilgą laiką nuogumą siejo su gėda, nuodėme ar moraliniu nuopuoliu. Pasak kultūros tyrėjos Ruth Barcan, „nuogumas Vakarų pasaulyje buvo pamatinė tvarkos priemonė – drabužiai tapo tarsi civilizacijos ženklu, o nuogas kūnas dažnai simbolizavo kitoniškumą, laukiniškumą ar net nuodėmę“.

Šiuolaikinėje vartotojų visuomenėje nuogas kūnas yra ir galingiausia reklamos priemonė. Tačiau reakcijos nėra vienareikšmės. Kaip pastebi tyrėjai Mohsen Boughriou ir Ehsan Abdollahkhani, „vartotojai į reklamose rodomą nuogumą žiūri labai skirtingai – vieni jį priima kaip patrauklią estetiką, kiti – kaip dirbtinę provokaciją“.

Skaitmeninėje eroje nuogumas tapo dar labiau kontroliuojamas. Viena vertus, internete galime rasti beveik viską. Kita vertus, algoritmai be gailesčio šalina menkiausią krūties spenelio užuominą. Istorikė Melissa Shantz, tyrusi nudizmo judėjimą Kanadoje, pastebi: „Nudistai mėgino atskirti nuogumą nuo seksualumo, tačiau visuomenėje šios dvi sąvokos taip glaudžiai persipynusios, kad bet koks viešas nuogas kūnas vis tiek suvokiamas kaip iššūkis normoms“.

Mokslininkai pabrėžia, kad reakcijos į nuogą kūną kyla ir iš instinktų, ir iš socialinių normų. Kaip rašo kultūrologas R. Bertrand: „Nuo Biblijos laikų nuogumas Vakarų pasaulyje reiškė moralinę ribą – jis galėjo simbolizuoti tiek nekaltumą, tiek nuopuolį, tiek dvasinę laisvę“.

Taigi, nuogas kūnas yra ne tik formos. Tai – mūsų trapumo, laisvės, intymumo ir net galios simbolis. Kol egzistuos visuomenė, egzistuos ir ribos, o kol bus ribos – bus ir noras jas peržengti. Tad nuogas kūnas visada liks daugiau nei tik biologija: jis bus kultūrinė scena, kurioje kaskart iš naujo vaidiname savo vertybių dramą.