Diskusijos apie seksualinius nusikaltimus prieš vaikus periodiškai sugrąžina ir cheminės kastracijos idėją. Ji skamba paprastai, skambiia, ypač tiems, kas nežino kas iš tiesų tai yra. Btent todėl kraštutinės dešinės politikai taip mėgsta apie tai kalbėti. 

Teigiama, neva sumažinus testosterono kiekį, sumažėja seksualinis potraukis, todėl esą turėtų sumažėti ir nusikaltimų rizika. Tačiau realybė gerokai sudėtingesnė.

Cheminė kastracija – tai ne chirurginė procedūra, o medikamentinis gydymas, kuriuo slopinamas androgenų, pirmiausia testosterono, poveikis organizmui. Tam gali būti naudojami antiandrogeniniai vaistai arba gonadotropiną atpalaiduojančio hormono (GnRH) analogai. Jų tikslas – sumažinti seksualinį potraukį ir seksualinį susijaudinimą.

Svarbu tai, kad terminas „kastracija“ šiuo atveju gali būti klaidinantis. Gydymas nekeičia žmogaus seksualinių interesų ir nepašalina psichologinių priežasčių, dėl kurių žmogus gali seksualiai išnaudoti kitą asmenį.

Kada ji apskritai naudojama?

Medicinos gairėse hormoninis gydymas nėra laikomas universalia priemone visiems seksualiniams nusikaltėliams. Pasaulio biologinės psichiatrijos draugijų federacijos (WFSBP) gairėse nurodoma, kad hormoninis gydymas gali būti svarstomas tam tikrais atvejais, kai nustatomas parafilinis sutrikimas, seksualinis potraukis yra itin intensyvus ir kartu egzistuoja didelė seksualinio smurto rizika. Prieš pradedant tokį gydymą rekomenduojamas individualus psichiatrijos ir medicinos specialistų vertinimas.

Tai reiškia, kad cheminė kastracija nėra gydymas, kurį būtų galima automatiškai skirti kiekvienam žmogui, nuteistam už seksualinį nusikaltimą. Dar svarbiau – specialistų gairėse pabrėžiama, kad farmakologinis gydymas neturėtų būti atskirtas nuo psichoterapijos. WFSBP rekomenduoja gydymą parinkti pagal individualią riziką, gretutinius psichikos sutrikimus, motyvaciją ir kitus veiksnius.

Koks cheminės kastracijos poveikis?

Pagrindinis poveikis – seksualinio potraukio ir susijaudinimo sumažėjimas. Tyrimuose nustatyta, kad GnRH agonistai gali sumažinti seksualinių minčių ir fantazijų intensyvumą bei seksualinį aktyvumą. Tačiau patikimų tyrimų, kurie patikimai parodytų, kad vien toks gydymas ilgalaikėje perspektyvoje užkerta kelią pakartotiniams seksualiniams nusikaltimams, nėra.

2017 metais paskelbtoje sisteminėje apžvalgoje buvo išnagrinėta 12 tyrimų, kuriuose dalyvavo 323 seksualinius nusikaltimus padarę vyrai. Visuose tyrimuose buvo nustatytas tam tikras seksualinio aktyvumo ar rizikos rodiklių sumažėjimas, tačiau autoriai pabrėžė, kad patikimų duomenų apie recidyvą buvo nedaug, tyrimai buvo metodologiškai riboti, o visuose tyrimuose buvo registruojami šalutiniai poveikiai.

Todėl teiginys, kad cheminė kastracija automatiškai „apsaugo visuomenę nuo pakartotinio nusikaltimo“, tinka daugiau visuomenei klaidinti, bet jis nėra pagrįstas moksliškai.

Neveikia priežasčių

Tai yra vienas svarbiausių aspektų, kalbant apie seksualinius nusikaltimus. Sumažėjęs testosterono kiekis gali sumažinti seksualinį potraukį. Tačiau seksualinis smurtas nėra vien biologinio seksualinio potraukio problema.

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pranešime apie priverstinę sterilizaciją ir kastraciją buvo atkreiptas dėmesys būtent į šią problemą: seksualiniai nusikaltimai gali būti susiję ne tik su seksualiniu potraukiu, bet ir su galios, kontrolės, agresijos, psichologinėmis bei kitomis priežastimis. Todėl vien seksualinio potraukio slopinimas nepašalina pagrindinę nusikalstamo elgesio priežastį.

Tai ypač svarbu seksualinio smurto prieš vaikus atveju. Negalima manyti, kad sumažinus testosterono kiekį išsprendžiamos visos problemos, dėl kurių žmogus gali kelti pavojų vaikui.

Šalutinis poveikis ženklus

Cheminė kastracija nėra nekenksminga procedūra. Ilgalaikis androgenų slopinimas gali sukelti įvairių nepageidaujamų poveikių. Tarp jų – kaulų tankio mažėjimas, karščio bangos, seksualinės funkcijos sutrikimai, nevaisingumas, nuotaikos pokyčiai, depresijos simptomai ir metaboliniai pokyčiai.

Mokslinėje literatūroje taip pat aprašoma galima įtaka širdies ir kraujagyslių sistemai, gliukozės ir lipidų apykaitai. Sisteminei GnRH agonistų tyrimų apžvalgai ypač išryškėjo sumažėjusio kaulų tankio ir galimo ilgalaikio vaisingumo sumažėjimo problemos. Todėl žmogui, kuriam toks gydymas skiriamas, būtina medicininė stebėsena.

Ar poveikis iš tiesų yra grįžtamas?

Dažnai sakoma, kad cheminės kastracijos privalumas prieš chirurginę kastraciją yra tas, kad nustojus vartoti vaistus - seksualinis potraukis grįžta. Iš esmės medikamentų poveikis gali sumažėti nutraukus gydymą ir testosterono gamyba gali atsikurti. Tačiau tai nereiškia, kad visos organizmo funkcijos visuomet ir iš karto sugrįžta į ankstesnę būklę.

Europos Tarybos dokumentuose taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad nėra garantijos, jog po ilgalaikio gydymo visos seksualinės funkcijos visiškai atsistatys. Be to, gydymo nutraukimas reiškia, kad testosterono lygis gali vėl padidėti. Todėl cheminė kastracija nėra vienkartinė procedūra, po kurios problema laikoma išspręsta.

Dar daugiau - norint poveikio - vaistų vartojimas turi būti nuolatinis. Demokratinėse šalyse pats žmogus turi nuspręsti, kad to nori.

Ką sako tarptautinės organizacijos?

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2013 metų pranešime buvo pabrėžta, kad priverstinė kastracija kelia žmogaus teisių ir žmogaus orumo problemų. Tame pačiame dokumente, remiantis ekspertų vertinimu, nurodyta, kad nėra pakankamai įrodymų, jog cheminė kastracija pati savaime užkerta kelią pakartotiniams nusikaltimams. Ji galėtų būti svarstoma kaip papildoma priemonė kartu su psichoterapija ir tik motyvuotiems pacientams.

Europos Tarybos Europos komitetas prieš kankinimą (CPT) yra pabrėžęs, kad antiandrogeninis gydymas seksualiniams nusikaltėliams turėtų būti skiriamas tik savanoriškai, po išsamaus individualaus psichiatrinio ir medicininio įvertinimo. Pacientas turi būti informuotas apie gydymo naudą, galimą šalutinį poveikį ir teisę bet kada atšaukti savo sutikimą. Jam neturėtų būti daromas spaudimas priimti tokį gydymą.

Tai nėra formalumas. Jei žmogui pasakoma „arba cheminė kastracija, arba kalėjimas“, galima klausti, kiek toks pasirinkimas iš tiesų yra savanoriškas.

Vien bausmės nepakanka

Diskusijoje apie cheminę kastraciją kartais pamirštamas vienas dalykas: bausmė ir gydymas nėra tas pats. Jeigu cheminė kastracija naudojama kaip papildoma medicininė priemonė žmogui, kuriam nustatytas sutrikimas ir kuris savanoriškai sutinka su gydymu, tai yra viena situacija.

Visai kas kita – įstatymu nustatyti, kad už tam tikrą seksualinį nusikaltimą žmogui privalomai bus skiriamas hormoninis gydymas. Antruoju atveju valstybė medicininę intervenciją paverčia bausmės dalimi. Būtent čia kyla didžiausi žmogaus teisių ir medicinos etikos klausimai.

Todėl kalbant apie vaikų apsaugą reikėtų tikėti, kad yra viena stebulkinga priemonė nusikaltimams užkardyti. Tikroji prevencija yra gerokai platesnė: rizikos vertinimas, psichoterapija, ankstyvas pavojingo elgesio atpažinimas, vaikų apsaugos mechanizmai, veiksmingas teisėsaugos darbas, nusikaltimų atskleidimas ir kontrolė po bausmės atlikimo.

Cheminė kastracija gali sumažinti seksualinį potraukį. Tačiau ji negali „iškastruoti“ agresijos, galios troškimo, manipuliavimo ar kitų priežasčių, dėl kurių žmogus gali nusikalsti. Dar daugiau - pedofilai pasitenkina ir kitais būdais - stebėdami nuogus vaikus, juos liesdami, versdami atlikti tam tikrus veiksmus. Todėl ją vertinti kaip paprastą receptą prieš seksualinius nusikaltimus būtų ne tik moksliškai netikslu, bet ir pavojinga.