Rinkimų metu politinės partijos konkuruoja ne tik dėl balsų. Jos konkuruoja ir dėl to, apie ką rinkėjai galvos eidami į balsavimo kabiną.

Tai viena iš priežasčių, kodėl kultūriniai klausimai gali tapti tokie pat svarbūs kaip ekonomika, sveikatos apsauga ar saugumas. Kai partijai sunku pasiūlyti įtikinamą sprendimą sudėtingai problemai, gerokai paprasčiau ją susieti su konkrečia grėsme ir pasiūlyti „apsaugą“. LGBTQ+ žmonės tokioje politinėje strategijoje tampa ypač patogiu taikiniu.

Kas yra „grėsmę“?

Kraštutinės dešinės politikoje LGBTQ+ temos dažnai pateikiamos ne kaip diskusija apie konkrečias žmogaus teises, o kaip platesnės kovos dalis.

Tuomet kalbama ne apie tai, ar tos pačios lyties poroms turėtų būti suteiktos vienodos teisinės garantijos. Vietoj to kuriamas pasakojimas apie tariamą „ideologiją“, kuri esą skverbiasi į mokyklas, žiniasklaidą ar šeimą. Tokia logika siūlo paprastą schemą: „mes“ esame tradicinė šeima, normalūs žmonės, vaikai, valstybė; „jie“ – LGBTQ+ žmonės, aktyvistai, „globalistai“, liberalai ar kiti tariami grėsmės nešėjai.

Tai leidžia sudėtingą politinę diskusiją paversti emociniu konfliktu. 2026 metais publikuotas tyrimas apie 2024-ųjų Rumunijos rinkimus parodė būtent tokį procesą. Mokslininkai analizavo kraštutinės dešinės partijų politinę komunikaciją ir nustatė, kad anti-gender temos, apimančios priešinimąsi LGBTQ+ teisėms, lyčių lygybei, seksualiniam švietimui ir vadinamajai „gender ideologijai“, tapo platesnės politinės mobilizacijos dalimi. Tyrėjai taip pat nustatė, kad tokia retorika peržengė kraštutinės dešinės ribas ir buvo perimama kitų politinių veikėjų.

Kodėl būtent rinkimų metu?

Atsakymas slypi pačioje rinkimų logikoje. Politikams reikia ne tik įtikinti savo šalininkus. Jie turi mobilizuoti žmones, kurie kitu atveju galbūt nebalsuotų.

Baimė ir pyktis tam gali būti labai veiksmingi. Jeigu rinkėjui sakoma, kad iškilo grėsmė jo šeimai, vaikams ar kultūrai, rinkimai staiga tampa nebe pasirinkimu tarp skirtingų mokesčių, sveikatos apsaugos, švietimo prieinamumo politikos modelių. Jie pateikiami kaip kova, kurią būtina laimėti.

Tokios kampanijos taip pat leidžia politikams sujungti skirtingas nepatenkintų rinkėjų grupes. Žmogus gali būti nepatenkintas migracija, ekonomika ar politiniu elitu, tačiau visus šiuos klausimus galima susieti į vieną pasakojimą apie „tradicinės visuomenės puolimą“. LGBTQ+ tema tokiame pasakojime tampa vienu iš simbolių.

Kraštutinė retorika rinkimų metu gali būti matoma ne tik socialiniuose tinkluose. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras (ODIHR) po 2019 metų Lenkijos parlamento rinkimų pažymėjo, kad kampanija buvo labai poliarizuota, o kai kurių kandidatų žinutėse pasitaikė nacionalistinės ir homofobinės retorikos bei neapykantos kalbos. Organizacija teigė, kad tokios žinutės skatino grėsmės jausmą ir neigiamas emocijas prieš LGBTQ+ bendruomenę bei kitas mažumas.

Po 2023 metų Lenkijos rinkimų ODIHR vėl atkreipė dėmesį į plačiai paplitusią netolerantišką, ksenofobinę ir mizoginišką retoriką. O per 2025 metų prezidento rinkimus Lenkijoje stebėtojai fiksavo kandidatų naudojamas užgaulias ir kurstančias žinutes prieš migrantus, LGBTQ+ žmones bei kitas grupes. Tai rodo, kad LGBTQ+ klausimas nėra atsitiktinis politinės kampanijos priedas. Kai kuriose šalyse jis tapo sąmoninga kultūrinių karų strategijos dalimi.

Ar neapykanta iš tikrųjų padeda laimėti rinkimus?

Neseniai atliktas mokslinis tyrimas, nagrinėjęs 2023 metų Lenkijos parlamento rinkimus, pateikia netikėtą atsakymą. Mokslininkai apklausė 1000 Lenkijos rinkėjų ir atliko eksperimentą, kuriame tikrino, kaip anti-LGBTQ+ retorika veikia politines preferencijas.

Rezultatas: vien informacija apie PiS naudotą anti-LGBTQ+ retoriką reikšmingai nepakeitė paramos nei PiS, nei opozicijai. Tačiau kai ši retorika buvo susieta su Rusijos prezidento Vladimiro Putino homofobiška ir transfobiška karo Ukrainoje pateisinimo retorika, rinkėjų parama reikšmingai pasislinko opozicinės Piliečių platformos naudai.

Tai svarbi išvada. Anti-LGBTQ+ retorika nėra automatinis rinkimų laimėjimo mygtukas. Ji gali mobilizuoti jau įsitikinusius rinkėjus, tačiau nebūtinai įtikina platesnę visuomenę.

Dvigubas efektas

Lenkijos atvejis taip pat rodo dar vieną paradoksą. Jeigu rinkėjai pamato, kad jų šalies politikų naudojami argumentai labai panašūs į autoritarinių režimų naudojamą retoriką, tai gali turėti priešingą efektą.

Tyrimo autoriai būtent tai ir pastebėjo: anti-LGBTQ+ žinučių veiksmingumas gali mažėti, kai jos susiejamos su Rusijos politine retorika ir karo pateisinimu. Tai leidžia suprasti, kad rinkėjų reakcija priklauso ne tik nuo to, kas pasakoma, bet ir nuo to, su kuo tas pasakymas siejamas.

Galbūt didžiausia tokios strategijos problema nėra vien tai, ką per rinkimus pasako kraštutinės dešinės kandidatai. Problema atsiranda tada, kai jų naudojamas žodynas ima skverbtis į platesnę politinę darbotvarkę.

2026 metų Rumunijos rinkimų analizėje mokslininkai būtent ir fiksavo tokį procesą: anti-gender diskursas iš kraštutinės dešinės pradėjo plisti į kitų partijų komunikaciją. Tyrėjai tai sieja su platesniu politinio diskurso pasislinkimu ir vadina „diskurso užvaldymu“.

2026 metais publikuotas tyrimas apie Vokietijos politinę komunikaciją, išanalizavęs milijonus įrašų socialiniame tinkle X ir dešimtis tūkstančių parlamentarų pasisakymų, nustatė, kad 2015–2025 metais politinėje komunikacijoje daugėjo intuicija ir emociniu įspūdžiu paremtos retorikos. Tyrėjai taip pat nustatė ryšį tarp kraštutinės dešinės politinio proveržio ir platesnio parlamento diskurso pokyčio.

Tai nereiškia, kad kiekvienas emocingas politinis pranešimas yra neapykantos kalba. Tačiau rinkimų aplinka gali būti ypač palanki žinutėms, kurios supaprastina pasaulį ir sukuria aiškų priešą.

Ką tai reiškia rinkėjui?

Svarbiausias klausimas nėra, ar politikas turi teisę kritikuoti LGBTQ+ politiką. Demokratijoje tokia teisė egzistuoja. Svarbiau atskirti kritiką nuo dehumanizavimo.

Klausimas apie konkretaus įstatymo kainą, poveikį ar įgyvendinimą yra politinė diskusija. Teiginys, kad tam tikra žmonių grupė yra grėsmė visuomenei vien dėl savo tapatybės, jau yra visai kito pobūdžio komunikacija. Todėl artėjant rinkimams verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką politikas žada padaryti, bet ir į tai, ką jis bando paversti mūsų baimės objektu.

Moksliniai tyrimai rodo, kad anti-LGBTQ+ retorika gali tapti galingu politinės mobilizacijos įrankiu, tačiau jos poveikis nėra automatinis. Lenkijos rinkimų analizė netgi parodė, kad tam tikromis aplinkybėmis tokia strategija gali atsisukti prieš ją naudojančius politikus.

Galiausiai nuo rinkėjų reakcijos priklauso, ar toks pasirinkimas taps sėkminga rinkimų strategija, ar liks dar vienu nesėkmingu bandymu laimėti balsus sukeliant baimę dėl žmonių, kurie tiesiog nori gyventi savo gyvenimą.