Viešojoje erdvėje poligamija dažnai vaizduojama kaip primityvus reliktas. Tokių santykių istorijos paprastai būna lydimos sensacijų, o reportažai ir straipsniai siekia šokiruoti. Tai neleidžia ramiai svarstyti, ar kelių partnerių santykiai gali būti lygiaverčiai, pagarba paremti ir savanoriški.

„Retai susimąstome, kad šiuolaikiniame pasaulyje poligamija kartais pasireiškia ne kaip religinis palikimas, o kaip žmonių bandymas kurti artimumą pagal savo poreikius ir vertybes, net jeigu visuomenė į tai žiūri nepatikliai“, - sako GayLine.LT redaktorius Martynas Norbutas. – „Jūs tiesiog neturite sutikti su tuo ką daro kiti. Jei jums tai nepriimtina, kodėl vis jaučiame teisę kitiems sakyti, kaip jie turi jausti ir gyventi“.

Nors teisės ekspertai pabrėžia, kad teisinė santuokos samprata daugelyje šalių išlieka tradicinė ir vienareikšmiškai orientuota į dviejų žmonių sąjungą, pačios santykių formos seniai nebėra atitinkančios šių taisyklių. Bendro gyvenimo modeliai kinta greičiau nei politinės sistemos spėja sureaguoti. Tai neišvengiamai kelia klausimą, ar galime smerkti kitus vien todėl, kad jų santykių struktūra neatitinka mūsų įsivaizdavimų, ypač kai tokie ryšiai nėra siejami su prievarta ar galios disbalansu.

„Didžiausios baimės paprastai kyla ne iš realių faktų, o iš įprasto įsitikinimo, kad poligamija savaime reiškia nelygybę. Tačiau socialiniai tyrimai vis dažniau rodo, kad santykių kokybę lemia ne partnerių skaičius, o tarpusavio pagarba, sąžiningumas ir aiškus susitarimas. Nors tokių santykių pats nenorėčiau, tai nereiškia, kad negaliu džiaugtis kitais, kuriems tai tinka“, - atvirauja Martynas.

Tai verčia pažvelgti į reiškinį iš naujo, atsikratant išankstinių nuostatų, kurios dažnai būna paveldėtos, o ne patvirtintos patirties. Žinoma, realybėje yra visokių formų ir kontekstų, todėl būtina atskirti savanorišką suaugusiųjų pasirinkimą nuo situacijų, kuriose pažeidžiamos žmogaus teisės.

Martynas pastebi, kad kiekvieną kartą, kai pradedame nurodinėti, kaip „teisingai“ reikia gyventi ar mylėti, rizikuojame pasirodyti kaip tie, kurie užmiršo, kaip buvo kovojama dėl teisės būti savimi. LGBTQ+ bendruomenė tai žino geriau nei kas nors kitas. „Susidūrę su poligamijos tema neišvengiamai turime paklausti savęs, ar kartais netampame tuo, prieš ką patys ilgai kovojome“, - pabrėžia M. Norbutas.

Vyras pastebi, kad atviras ir nuoširdus dialogas galėtų išsklaidyti daug neaiškumų. Diskusijos nebūtinai turi vesti į teisinius pokyčius, tačiau jos gali padėti visuomenei suprasti, kad santykiai, kurie skiriasi nuo įprastų, savaime nėra pavojus. Pavojumi tampa tik bandymas reguliuoti kitų pasirinkimus remiantis vien nuomone, o ne realiais argumentais. Jei siekiame lygesnės ir teisingesnės visuomenės, turime išmokti atsitraukti nuo noro mokyti ir atsiverti tam, kad pasaulis yra įvairesnis, nei kai kam norėtųsi pripažinti.

„Galų gale, klausimas „ar turime teisę mokyti?“ yra ne apie poligamiją. Jis apie mus pačius — apie mūsų gebėjimą priimti tai, kas nepažįstama, ir apie brandą, kurios reikia, kad nebijotume kitų žmonių pasirinkimų. Kai kuriems šis kelias bus ilgas, bet jis neišvengiamas, jeigu norime kurti visuomenę, kurioje kiekvienas gali jaustis saugus ir girdimas“, - teigia GayLine.LT redaktorius.