„Santuokinės pareigos“ samprata rėmėsi idėja, kad santuoka automatiškai sukuria abipusę pareigą turėti lytinius santykius. Nors tai nebuvo tiesiogiai įrašyta kaip įstatymas, ši koncepcija ilgą laiką figūravo teismų sprendimuose – pavyzdžiui, skyrybų bylose, kur intymių santykių atsisakymas galėjo būti laikomas „santuokinių įsipareigojimų pažeidimu“.

Kritikai jau seniai pabrėžė, kad tokia logika iš esmės kertasi su šiuolaikiniu sutikimo mylėtis supratimu, pagal kurį sutikimas turi būti aiškus, laisvas ir išsakytas kiekvieną kartą – nepriklausomai nuo santykių statuso.

Priimtame tekste, Civilinio kodekso 215 straipsnyje, nurodoma, kad gyvenimo bendrumas „nesukuria sutuoktiniams jokios prievolės turėti lytinių santykių“. Euronews nurodo, kad įstatymo pataisa buvo priimta po ilgų diskusijų ir ekspertų perspėjimų, jog „santuokinės pareigos“ idėja gali netiesiogiai įteisinti seksualinę prievartą santuokoje.

Įstatymo šalininkai pabrėžė, kad santuoka nėra nuolatinio sutikimo forma. Kitaip tariant, santuokos faktas negali būti naudojamas kaip argumentas panaikinantis asmens teisę pasakyti „ne“. Atsisakius „pareigos“ koncepcijos, santuoka vis labiau apibrėžiama kaip lygiavertė partnerystė, o ne vaidmenų ar kūniškų įsipareigojimų rinkinys. „Santuokinės pareigos“ idėja kyla iš laikų, kai santuoka buvo suvokiama kaip ekonominis ir reprodukcinis susitarimas, o ne dviejų asmenų ryšys. Tokiose struktūrose – ypač moterys – dažnai neturėjo teisės atsisakyti sekso.

Šiuolaikinėje visuomenėje, kur vis daugiau dėmesio skiriama sutikimo užsiimti intymiais santykiais kultūrai, tokios nuostatos vis dažniau vertinamos kaip pasenusios ir žalingos.

Tiesa, ne vis Prancūzijojei sprendimą sutiko palankiai. Kai kurie konservatyvūs politikai teigė, kad toks pakeitimas „panaikina santuokos prasmę“ ir paverčia ją vien emociniu ryšiu. Tačiau įstatymo rėmėjai atkerta: santuokos esmė nėra prievolė, o laisvas pasirinkimas būti kartu.Prancūzijos sprendimas gali tapti precedentu kitoms Europos valstybėms, kuriose panašios teisinės ar kultūrinės nuostatos vis dar egzistuoja, net jei nėra aiškiai įvardytos įstatymuose.

Pabrėžtina, kad pokyčius Prancūzijoje inicijavo viena byla. 2025 m. sausio 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė sprendimą prieš Prancūziją šiuo pagrindu. 69 metų moters prašymu teismas nusprendė, kad skyrybų pripažinimas dėl kaltės, pagrįstos jos atsisakymu turėti lytinių santykių, pažeidžia jos teises.