Kitaip tariant, vienos svarbiausių valstybės finansinių metų darbotvarkės svarstymas susiejamas su politine iniciatyva, kuria siekiama Konstitucijoje įtvirtinti siauresnį šeimos teisinių santykių apibrėžimą. Teisininkai ne kartą pabrėžė, kad toks referendumas pažeistų Konstituciją.

Tai kelia rimtą klausimą: ar valstybės biudžetas turi tapti priemone partijų ideologiniams tikslams įgyvendinti? Ir kokią realią naudą Lietuvai suteiktų referendumas, kuriuo siekiama pažeminti dalį šalies žmonių?

Biudžeto balsai mainais į politinį klausimą

2026 metų spalio 28 dieną po koalicinės tarybos posėdžio A. Veryga pareiškė, kad LVŽS partneriams priminė, jog iki biudžeto priėmimo Seimo salėje turi atsirasti klausimas dėl patariamojo referendumo apie šeimos sampratą.

Politikas pabrėžė, kad tai vienas esminių partijos klausimų ir kad sprendimas dėl jo svarstymo turės įtakos valstiečių elgesiui balsuojant dėl biudžeto.

„Mes norime, kad dirbtinis stabdymas sustotų, čia kalbu apie Teisės ir teisėtvarkos komitetą, ir kad būtų rasta išeitis“, – tikina A. Veryga, skelbia LRT. A. Veryga tikino nereikalaujantis, kad koalicijos partneriai balsuotų už patį referendumą. Esą pakaktų, kad klausimas būtų svarstomas ir nebūtų dirbtinai stabdomas Teisės ir teisėtvarkos komitete.

Tačiau politinė žinutė gana aiški: partijos parama valstybės finansiniam planui priklausys ir nuo to, ar bus pajudinta jos ideologinė iniciatyva. Toks politinis derėjimasis kelia klausimų apie koalicijos atsakomybę. Biudžeto priėmimas nėra eilinis politinis balsavimas, kuriuo galima atsiskaityti už kitus, su valstybės finansais tiesiogiai nesusijusius klausimus. Tai sprendimas, turintis įtakos tūkstančių gyventojų kasdienybei.

Ką iš tikrųjų siūloma spręsti referendumu?

Referendumo iniciatyvoje siūloma Lietuvos gyventojų klausti, ar jie pritaria, kad Konstitucijoje būtų tiesiogiai įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės.

Šis klausimas susijęs su Konstitucijos 38 straipsniu, kuriame nustatyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Tačiau dabartinė Konstitucijos samprata nėra apribota vien santuoka. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto.

Tai reiškia, kad referendumo iniciatoriai siekia ne tiesiog priminti Konstitucijoje jau įtvirtintą nuostatą apie šeimos svarbą, bet politiškai ir teisiškai pakeisti jos interpretavimo ribas. Seimo nutarimo projektas XVP-1322 numato patariamąjį referendumą. Jo tikslas būtų išsiaiškinti visuomenės nuomonę, tačiau toks balsavimas savaime nepakeistų Konstitucijos.

Taigi net ir surengus referendumą bei gavus aiškų visuomenės atsakymą, dar reikėtų atskirų teisinių ir konstitucinių procedūrų, kad būtų galima pakeisti galiojantį reguliavimą.

Valstybės pinigai – ne ideologinių ambicijų įkaitai

Ši politinė situacija ypač problemiška įvertinus 2027 metų valstybės biudžeto aplinkybes. Finansų ministerijos spalio 20 dieną Seimui pateiktame biudžeto projekte numatyta 22,2 mlrd. eurų pajamų ir 27,9 mlrd. eurų išlaidų. Planuojamas valdžios sektoriaus deficitas siekia 3,8 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o valstybės skola – 48,2 proc. BVP.

Tai nėra neribotų finansinių galimybių valstybė. Kiekvienas politinis sprendimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo finansines pasekmes, ilgalaikę naudą ir realius visuomenės poreikius.

Tame pačiame biudžete numatoma skirti 4,8 mlrd. eurų krašto apsaugai, arba 5 proc. BVP. Beveik 1,8 mlrd. eurų papildomai numatyta socialiniam saugumui, iš jų 450,2 mln. eurų – dirbančiųjų pajamoms didinti. Pensijoms didinti papildomai planuojama 715,5 mln. eurų.

Šios sumos rodo, kokio masto sprendimai turi būti priimami svarstant valstybės biudžetą. Todėl kyla pagrįstas klausimas: kodėl valstybės finansinio plano priėmimas turi būti siejamas su referendumo iniciatyva, kuri tiesiogiai nesprendžia nei gynybos, nei ekonomikos, nei sveikatos apsaugos, nei švietimo problemų?

Žinoma, šeimos politika yra svarbi valstybės politikos sritis. Tačiau parama šeimoms turėtų būti vertinama pagal konkrečius rezultatus: ar žmonės gali įsigyti būstą, ar turi galimybių auginti vaikus, ar gauna kokybiškas vaikų priežiūros paslaugas, ar gali suderinti darbą ir šeimos gyvenimą.

Konstitucinės sąvokos keitimo referendumas savaime nesukurs nė vienos papildomos vietos darželyje, nepastatys nė vieno socialinio būsto ir nepadidins šeimų pajamų.

Teisininkų įspėjimai – ne kliūtis, kurią galima tiesiog ignoruoti

Referendumo iniciatyva jau sulaukė teisinių vertinimų. Seimo Teisės departamentas 2026 metų balandžio 3 dienos išvadoje atkreipė dėmesį į rimtas abejones dėl siūlomo referendumo atitikties Konstitucijai ir konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams.

Išvadoje primenama, kad net ir Tauta, įgyvendindama suverenią galią referendumu, privalo laikytis Konstitucijos. Vien referendumo forma nesuteikia teisės priimti bet kokio turinio sprendimą.

Rugsėjo 23 dieną Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas pritarė siūlymui referendumą rengti kartu su 2027 metų savivaldos rinkimais. Už projektą balsavo septyni komiteto nariai, du buvo prieš, vienas susilaikė. Tačiau tai dar nebuvo galutinis sprendimas. Pagrindinio – Teisės ir teisėtvarkos – komiteto vertinimas liko svarbus tolesniam projekto svarstymui.

Taigi politinis reikalavimas paspartinti iniciatyvą negali pakeisti teisinio vertinimo. Jeigu kyla konstitucinių abejonių, jos turi būti išnagrinėtos atsakingai, o ne laikomos nepatogiu politiniu trukdžiu.

Kas iš tiesų turėtų būti valstybės prioritetas?

Valstybės biudžetas yra bendras visų piliečių dokumentas. Jį finansuoja skirtingų pažiūrų, įsitikinimų ir gyvenimo būdo žmonės. Todėl politikai, balsuodami dėl jo, turėtų pirmiausia vertinti, kokią naudą jų sprendimai suteiks valstybei ir jos gyventojams.

Žinoma, politinės partijos turi teisę turėti ideologinių prioritetų ir siekti, kad jų pasiūlymai būtų svarstomi parlamente. Tačiau visai kas kita, kai parama valstybės finansiniam planui susiejama su reikalavimu pirmiausia pajudinti konkretų kultūrinį ar vertybinį klausimą.

Tokia praktika kelia pavojų, kad biudžeto svarstymas taps ne valstybės poreikių derinimo, o politinių mainų arena. Viena partija gali reikalauti referendumo, kita – jai svarbaus įstatymo projekto, trečia – kitokios ideologinės nuolaidos. Galiausiai valstybės interesai gali likti antrame plane.

Dar svarbiau, kad šeimų gerovė neturėtų būti painiojama su vienos šeimos sampratos politiniu įtvirtinimu. Valstybė gali ir turi remti šeimas, nepriklausomai nuo to, ar jos atitinka vienos politinės partijos ideologinį modelį.

Politinės ambicijos neturėtų būti svarbesnės už visuomenės poreikius

A. Verygos pareiškimas atskleidžia platesnę Lietuvos politinės kultūros problemą: valstybės valdymo klausimai vis dažniau tampa derybų dėl ideologinių prioritetų įkaitais.

Užuot diskutavus, kaip geriau panaudoti milijardus eurų, kaip užtikrinti kokybiškas viešąsias paslaugas ir kaip spręsti ilgalaikes valstybės problemas, politinė energija nukreipiama į klausimą, kuris savaime nesukurs nei ekonominės, nei socialinės, nei saugumo naudos.

Niekas nedraudžia LVŽS kelti šeimos sampratos klausimo ar siekti, kad jis būtų svarstomas Seime. Tačiau nėra pagrindo valstybės biudžeto priėmimą paversti šios iniciatyvos politiniu svertu.

Valstybės biudžetas nėra partijos ideologinių ambicijų finansavimo ar politinių nuolaidų instrumentas. Tai visų Lietuvos žmonių pinigai, todėl jų panaudojimas turi būti grindžiamas realiais visuomenės poreikiais, o ne partijų noru laimėti dar vieną kultūrinį politinį mūšį.

Demokratijoje svarbu ne tik tai, kokius klausimus politikai kelia, bet ir tai, kokią atsakomybę prisiima už visos valstybės valdymą. O atsakingas valdymas prasideda nuo gebėjimo atskirti visuomenės interesą nuo partinės politinės darbotvarkės.