2019 metais prestižiniame mokslo žurnale Science paskelbtas didžiausias iki šiol genetinis seksualinės orientacijos tyrimas apėmė beveik pusę milijono žmonių. Tarptautinė mokslininkų komanda nustatė, kad nėra vieno geno, kuris lemtų homoseksualumą.

Tyrimo autoriai aptiko kelis genetinius variantus, kurie yra susiję su tos pačios lyties asmenų seksualiniu elgesiu, tačiau kiekvieno jų poveikis buvo labai nedidelis. Visi genetiniai veiksniai kartu paaiškina tik dalį seksualinės orientacijos įvairovės.

Mokslininkų išvada buvo aiški – seksualinė orientacija yra sudėtingas požymis, kuriam įtakos turi daugybė genetinių ir negenetinių veiksnių.

Dvynių tyrimai rodo biologinę įtaką

Vieni svarbiausių įrodymų gaunami tiriant dvynius. Jei homoseksualumą lemtų tik aplinka, identiški dvyniai neturėtų būti panašesni už dvynius, kurie yra broliški - nesidalina tidentiška genetine informacija. 

Vos dėlto, daugelis tyrimų rodo priešingai. Identiški dvyniai, turintys praktiškai analogišką genetinę informaciją, gerokai dažniau abu būna homoseksualūs nei broliški dvyniai. Tiesa, šis suutapimas nėra šimtaprocentinis. Tai reiškia, kad genai nėra vienintelis veiksnys, tačiau jų įtaka yra reikšminga.

Įtakos gali turėti dar nėštumo laikotarpis

Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė kita hipotezė. Moksliniai tyrimai rodo, kad kiekvienas vyresnis biologinis brolis šiek tiek padidina tikimybę, jog vėliau gimęs berniukas bus homoseksualus.

Viena labiausiai tikėtinų teorijų aiškina, kad nėštumų metu motinos organizmas gali gaminti antikūnus prieš tam tikrus su vyriškos lyties vaisiumi susijusius baltymus. Manoma, kad šie imunologiniai pokyčiai gali paveikti vaisiaus smegenų vystymąsi.

Svarbu pabrėžti, kad tai nėra taisyklė – dauguma jaunesniųjų brolių yra heteroseksualūs. Tačiau statistiškai toks ryšys pastebimas daugybėje skirtingų šalių atliktų tyrimų.

Ar auklėjimas gali pakeisti seksualinę orientaciją?

Moksliniai tyrimai neranda įrodymų, kad seksualinę orientaciją lemtų auklėjimas, tėvų skyrybos, vieno iš tėvų stoka ar vaikystėje matyti pavyzdžiai. Dar XX amžiaus pabaigoje buvo populiarios teorijos, teigusios, kad homoseksualumą sukelia netinkami santykiai su tėvais. Šiandien jos laikomos nepagrįstomis ir nėra patvirtintos moksliniais duomenimis.

Dėl tos pačios priežasties pasaulinės medicinos organizacijos nepripažįsta vadinamosios „konversijos terapijos“. Tyrimai rodo, kad bandymai pakeisti seksualinę orientaciją neveikia, o dažnai sukelia depresiją, nerimą, savižudiškas mintis ir lemia kitas psichologines problemas.

Visos tarptautinės sveikatos organizacijos homoseksualumą laiko natūralia žmogaus seksualumo įvairovės dalimi.

Kodėl žmonės prisipažįsta apie savo orientaciją skirtingame amžiuje?

Kartais teigiama, kad jei žmogus apie homoseksualumą prabyla tik sulaukęs 40 ar 50 metų, vadinasi, juo „tapo“. Psichologai aiškina, kad tai dažniausiai reiškia ne orientacijos pasikeitimą, o ilgametį jos slėpimą.

Ypač vyresnės kartos žmonės augo visuomenėje, kur homoseksualumas buvo smerkiamas ar net baudžiamas. Dėl to nemaža dalis jų kūrė heteroseksualias šeimas, tikėdamiesi prisitaikyti prie visuomenės lūkesčių. Tik vėliau, pasikeitus aplinkybėms ar visuomenės požiūriui, jie ryžosi gyventi atviriau.

Mokslininkai sutaria dėl vieno

Nors vis dar nėra vieno atsakymo, kodėl vieni žmonės yra homoseksualūs, o kiti – heteroseksualūs, mokslinė bendruomenė sutaria dėl kelių esminių dalykų. Seksualinė orientacija nėra sąmoningas pasirinkimas. Nėra įrodymų, kad ją nulemtų vien auklėjimas ar tam tikra socialinė aplinka. Taip pat nėra vieno geno, kuris nulemtų homoseksualumą.

Šiuo metu sukaupti duomenys rodo, kad seksualinė orientacija formuojasi ankstyvame žmogaus vystymosi etape dėl daugelio biologinių veiksnių – genetikos, prenatalinių procesų ir kitų dar ne iki galo suprastų mechanizmų – sąveikos su aplinka. Būtent todėl mokslininkai vis dažniau kalba ne apie vieną priežastį, o apie sudėtingą biologinį ir psichologinį procesą, kuris kiekvienam žmogui yra unikalus.