Režisierius Romas Zabarauskas viešai pareiškė, kad šiemet abiejų renginių organizatoriai, jo vertinimu, nusipelnė kritikos. Jis pabrėžė ilgai svarstęs, ar ją reikšti viešai, tačiau galiausiai nusprendęs nebetylėti. „Deja, bet tiek LT Pride, tiek Kaunas Pride šiemet nusipelnė kritikos. Svarsčiau, ar ją išsakyti, tačiau manau, jog pasiektas toks taškas, jog abiejų renginių organizatoriai kenkia LGBT+ bendruomenei ir mūsų lygiateisiškumo siekiui“, – savo socialinio tinklo paskyroje rašė R. Zabarauskas.

Režisierius kritikavo ir LGL komunikaciją, kuri, jo nuomone, nėra pakankamai paveiki siekiant platesnės visuomenės palaikymo. „Būkim „biedni, bet teisingi“, na nespindi charizma LGL atstovai, o tai ne banalus poreikis siekiant įtikinti visuomenę priimti savo piliečius“, – rašė jis. R. Zabarauskas taip pat prisiminė ankstesnę kritiką dėl komercinio „Pride“ įvaizdžio, kai, jo vertinimu, korporacijų dalyvavimas ir jų simbolika kartais nustelbia aiškiai suformuluotus politinius reikalavimus.

Vis dėlto jis pripažįsta, kad didelis ir visuomenei lengvai priimtinas „Pride“ gali būti reikalingas. „Gal visgi reikia ir tokio „meinstryminio“ pride, tik jei jis būtų nors kiek efektyvus. Šiandien kyla klausimas, kiek jis sėkmingas, o kiek tiesiog inertiškas, nes „pagrindinis“, – teigė R. Zabarauskas.

Kita jo kritikos dalis buvo skirta „Kaunas Pride“. Anot R. Zabarausko, pirmosios Kauno eitynės buvo sėkmingos, tačiau šiemet renginiui kilo politinių prieštaravimų. Vienas iš jų – organizatorių pozicija dėl politinės atributikos. R. Zabarauskas atkreipė dėmesį, kad buvo skelbiama apie neleidžiamą politinę atributiką, tačiau renginio viešame pristatyme dalyvavo politikai ir valstybės institucijų atstovai.

„Tai kam dar atributika, jei Kaunas Pride tiesiog oficialiai pristato socialdemokratas?“ – klausė jis, kartu kritikuodamas tai, kad renginį pristatančioje spaudos konferencijoje daugiausia buvo matomi baltaodžiai vyrai. „Juokinga ir, jog eitynes, kurios save pateikia kaip be galo progresyvias, pristatė trys baltaodžiai cis vyrai“, – rašė režisierius.

Tačiau didžiausią R. Zabarausko reakciją sukėlė „Kaunas Pride“ kvietimas į renginį atsinešti simbolius ir vėliavas, remiančius šalis ir visuomenes, kurios priešinasi genocidui bei autoritariniams režimams. Tarp pavyzdžių buvo nurodytos Palestina, Sudanas, Kongo Demokratinė Respublika, Ukraina ir Baltarusija.

„Manau, kitą kartą reiktų eiti toliau ir aiškiai įvardinti, jog Lietuvos LGBT+ bendruomenė nusipelno lygiateisiškumo tik jei ir kai išspręs viso pasaulio karinius konfliktus“, – ironizavo R. Zabarauskas. Jo vertinimu, toks temų išplėtimas gali užgožti pagrindinius LGBTQ+ bendruomenės reikalavimus ir dar labiau apsunkinti jų komunikaciją visuomenėje.

Tačiau kritika „Kaunas Pride“ atžvilgiu neapsiribojo vien R. Zabarausko pasisakymais. Fotografė Eglė Norvilytė pabrėžė, kad pati „Pride“ idėja jai yra neginčijamai svarbi. „Esu už LGBT+ žmonių teises, už galimybę būti savimi, mylėti, kurti šeimą, gyventi neslepiant savo tapatybės ir tiesiog egzistuoti nebijant būti puolamam, diskriminuojamam ar žeminamam“, – rašė ji.

E. Norvilytė priminė, kad jai „Pride“ niekada nebuvo vien pramoga ar vakarėlis. „Man Pride niekada nebuvo vien vakarėlis su vaivorykštėmis. Tai protesto forma ir priminimas, kad dalis žmonių vis dar turi kovoti už dalykus, kurie kitiems atrodo savaime suprantami“, – teigė ji.

Vis dėlto šių metų „Kaunas Pride“ eitynėse pati E. Norvilytė nedalyvavo kaip eisenos dalyvė – ji atėjo su fotoaparatu, norėdama fotografuoti ir būti pasiruošusi dokumentuoti galimus incidentus. Būtent stebėdama renginį iš šalies ji teigė pastebėjusi, kad eitynių nuotaika buvo labiau orientuota į globalias politines problemas nei į pačią LGBTQ+ bendruomenę.

„Pati Pride’o nuotaika, bent jau sprendžiant iš kolonos vaizdo, atrodė gerokai labiau orientuota į globalines politines problemas nei į pačią LGBT+ bendruomenę“, – rašė ji. E. Norvilytė ypač atkreipė dėmesį į Palestinos vėliavas, kurios, jos teigimu, eitynių priekyje buvo labiau matomos nei LGBTQ+ simbolika.

Kartu ji pabrėžė, kad solidarumo su kitomis diskriminuojamomis grupėmis nelaiko savaime blogu dalyku. „Tai savaime nėra problema. Žmogaus teisės neturėtų rūpėti tik tada, kai jos tiesiogiai liečia mus pačius“, – teigė E. Norvilytė. Vis dėlto, jos manymu, kyla klausimas, ar „Pride“ renginiuose pagrindinė LGBTQ+ teisių žinutė nepasimeta tarp kitų politinių ir socialinių temų. „Ir kai į vieną renginį sudedame tiek daug kitų politinių ir socialinių klausimų, man kyla klausimas, ar pagrindinė žinutė nepradeda pasimesti“, – rašė ji.

E. Norvilytė mano, kad „Pride“ turėtų išlikti erdve, kurioje žmogus, pirmą kartą atėjęs į tokį renginį, aiškiai suprastų, dėl ko bendruomenė susirenka. „Man norisi Pride’o, kuriame gali tilpti ir kitos žmogaus teisių temos, tačiau kurio centre vis tiek lieka LGBT+ žmonės“, – sakė ji.

Jos teigimu, ypač svarbu nepamiršti žmonių, kurie dar tik mokosi priimti savo tapatybę, bijo atsiskleisti šeimai ar visuomenei. „Tie, kuriems Pride nėra politinis aksesuaras, o viena iš nedaugelio dienų metuose, kai jie gali pažvelgti aplinkui ir suprasti: „Aš nesu vienas“, – rašė E. Norvilytė.

Tuo metu Justinas V. Daugmaudis į diskusiją pažvelgė dar kitu kampu – per pačios LGBTQ+ bendruomenės problemą. Jo teigimu, Lietuvoje vis dar trūksta vietų, kuriose LGBTQ+ žmonės galėtų susitikti ne tik protesto ar pramogos metu, bet ir kurti tarpusavio ryšius. „Būti žmogum yra vieniša. Būti LGBT yra vieniša kvadratu“, – rašė J. V. Daugmaudis. Jo vertinimu, „Pride“ galėtų tapti būtent tokia erdve, tačiau šiemet renginys, jo nuomone, buvo pernelyg stipriai orientuotas į protestą.

„Renginys, kuriame LGBT žmonės ir juos palaikantys galėtų susitikti ir iš tikro bent keliom valandom pasijausti didesne bendruomene, yra nuredukuojamas iki protesto PRIEŠ“, – teigė jis.

J. V. Daugmaudis taip pat kelia klausimą, ar Lietuvoje apskritai galima kalbėti apie vieningą LGBTQ+ bendruomenę. „Lietuvoje, net ir Vilniuje, nėra LGBT bendruomenės. Yra atskiros iniciatyvos, išsibarsčiusios grupelės net ir FB“, – rašė jis. Jo nuomone, būtent bendruomeniškumo stiprinimas galėtų būti viena svarbiausių „Pride“ funkcijų.

Dar vieną klausimą iškėlė Janusas Alek. Jis savo pasisakyme teigė, kad eitynėse nebuvo leista kalbėti iš Rusijos režimo pabėgusiam LGBTQ+ aktyvistui. J. Alek teigimu, organizatorių paklausus, kodėl žmogui neleidžiama kalbėti, buvo atsakyta: „todėl, kad jis rusas“.

Šį teiginį būtina vertinti kaip J. Alek pateikiamą jo patirties ir situacijos interpretaciją, o renginio organizatorių pozicija šiuo klausimu yra svarbi siekiant visapusiškai įvertinti situaciją. Tačiau pats J. Alek šį atvejį pateikia kaip pavyzdį, jo manymu, prieštaraujantį žmogaus teisių principams. „Nurašyti žmogų vien dėl jo tautybės yra tokia pat neapykanta ir atstumimas, prieš kuriuos, atrodytų, ir rinkomės protestuoti“, – rašė jis.

J. Alek teigė taip pat nenorintis, kad „Pride“ taptų renginiu, kuriame žmogaus pozicija dėl vienos ar kitos geopolitinės temos nulemia jo vietą bendruomenėje. „Dabar susidaro įspūdis: jeigu neneši Palestinos vėliavos ir nešauki reikiamų skanduočių, tu iškart esi paverčiamas „netinkamu“, – teigė jis.

Šie pasisakymai atskleidžia platesnę dilemą, su kuria susiduria ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių LGBTQ+ judėjimai. „Pride“ istoriškai yra žmogaus teisių protesto forma, todėl natūralu, kad jo dalyviai kalba ne tik apie LGBTQ+ problemas, bet ir apie platesnius žmogaus teisių, karo, diskriminacijos ar autoritarizmo klausimus. Kita vertus, kuo daugiau temų patenka į vieną renginį, tuo didesnė rizika, kad pagrindinė jo žinutė tampa sunkiau atpažįstama.

Šių metų diskusija taip pat rodo, kad kritika „Pride“ renginiams nebūtinai reiškia pačios „Pride“ idėjos atmetimą. Priešingai, visi minėti kritikai savo pasisakymuose pabrėžia palaikantys LGBTQ+ žmonių teises ir poreikį kovoti su diskriminacija. Jų klausimai labiau susiję su tuo, kaip ši kova turėtų būti organizuojama ir komunikuojama.

R. Zabarauskas savo poziciją apibendrino teigdamas, kad vieša kritika LGBTQ+ judėjimo viduje neturėtų būti laikoma išdavyste. „Esu piktas dėl abiejų eitynių organizatorių ir man pabodo nerašyta taisyklė vieniems kitų nekritikuoti viešai. Pasiekta riba, kur jau tiesiog daroma žala LGBT+ lietuviams, tad kritiką vis dėlto reikia išgirsti ir išvadas pasidaryti“, – rašė jis.

Tuo metu E. Norvilytė į šių metų patirtį žvelgia kaip į galimybę ateityje renginį organizuoti kitaip. Jos manymu, solidarumas su kitomis žmogaus teisių kovomis gali išlikti „Pride“ dalimi, tačiau pagrindinis dėmesys neturėtų būti nukreiptas nuo LGBTQ+ žmonių. „Nes Pride pirmiausia turėtų būti apie LGBTQ+“, – teigė ji.

Todėl šiemet kilusi diskusija gali būti vertinama ne kaip klausimas, ar Lietuvai apskritai reikalingas „Pride“, o kaip bandymas atsakyti į kitą klausimą: koks „Pride“ Lietuvoje būtų prasmingiausias pačiai LGBTQ+ bendruomenei ir kartu veiksmingiausias siekiant platesnio visuomenės palaikymo?

Ar tai turėtų būti pirmiausia protestas? Ar bendruomenės susitikimas? Ar politinė platforma? O gal visų šių elementų derinys, kuriame aiškiai išlaikoma viena pagrindinė žinutė – LGBTQ+ žmonių teisė gyventi laisvai, saugiai ir lygiomis teisėmis? Atsakymo į šį klausimą, regis, teks ieškoti ne tik tarp renginių organizatorių, bet ir pačioje bendruomenėje.