Pozicija

Švedų atlikėja Zara Larsson sulaukė dėmesio ne tik dėl savo muzikos. LGBTQ+ jaunimo emocinės sveikatos organizacija „The Trevor Project“ paskelbė su ja susijusią žinią. Tai priminimas, kad garsenybių atviras kalbįjimas apie LGBTQ+ priėmimą gali būti padaryti milžinišką poveikį.

„Mokytojai atsisakė kreiptis į mano dukrą jos vardu ir sakė, kad kol nebus pakeisti asmens tapatybės dokumentai, niekas nesikeis.“ Taip savo vaiko patirtį apibūdino vienas iš tėvų, dalyvavusių Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vykdytame tyrime.

Turkijoje per pastarąją savaitę surengus plataus masto reidus prieš LGBTQ+ organizacijas ir jų narius, Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) pirmininkas Artūras Rudomanskis sako, kad prieš metus skambėję perspėjimai dėl stiprėjančio spaudimo pilietinei visuomenei pasitvirtino. Jo teigimu, Europos institucijų pareiškimai yra svarbūs, tačiau, nesikeičiant Ankaros politikai, Europos Sąjunga turėtų svarstyti ir konkretesnes priemones, įskaitant individualias sankcijas už sistemingus žmogaus teisių pažeidimus.

Po viešu LGBT asmens įrašu pasirodo neapykantą kurstantis komentaras. Paskui dar vienas. Netrukus komentarai ima kartotis, atsiranda grasinimų ir melagingų teiginių. Galima užblokuoti neapykantą skleidžiančias paskyras, pranešti platformai ar išvis nuspręsti pasitraukti iš socialinių tinklapių. Tačiau prieš kitą kartą pasisakant viešai žmogus jau žino, ko gali tikėtis.

Lietuvos viešojoje erdvėje keičiasi temos, tačiau kai kurių politinių ir aktyvistinių grupių retorikoje galima pastebėti pasikartojantį principą: vienu metu taikiniu tampa LGBTQ+ bendruomenė, kitu – migrantai. Kas sieja šiuos skirtingus klausimus ir kodėl diskusijos nuo „tradicinių vertybių“ iki tautinės tapatybės persipina?

Kiekvienas „Pride“ renginys yra svarbi pilietinė iniciatyva. Jam surengti reikia daug savanoriško darbo, drąsos, atsakomybės ir atkaklumo – ypač miestuose, kuriuose LGBTQ+ bendruomenės matomumas vis dar sulaukia pasipriešinimo. Todėl džiugu, kad tokios iniciatyvos vyksta ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

Ramadano metu Lietuvos musulmonų bendruomenė Iftar vakarienei pakvietė skirtingų religinių tradicijų atstovus į bendrą susitikimą ir dialogą. Susitikimas vyko krikščioniškosios tradicijos pasninko laikotarpiu ir tapo pavyzdžiu, kad skirtingos religinės bendruomenės Lietuvoje gali ne tik egzistuoti greta, bet ir sąmoningai kurti tarpusavio santykį.

Ursulos von der Leyen 2026 m. pranešime apie Sąjungos padėtį žmogaus teisių tema atsiskleidžia kaip platesnės Europos Sąjungos politikos dalis – ji persipina su socialinėmis teisėmis, lyčių lygybe, vaikų apsauga, demokratija, teisine valstybe, migracija ir technologijų raida. Kalboje žmogaus teisės nėra pristatomos kaip atskiras klausimas. Jos įtraukiamos į diskusiją apie tai, kokia Europa turėtų būti sparčiai besikeičiančiame pasaulyje ir kaip užtikrinti, kad ekonominė, technologinė bei geopolitinė transformacija nepaneigtų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių.

„Negaliu būti laimingesnis nei būdamas dabar su jumis“, – kreipdamasis į Kaunas Pride dalyvius sakė GayLine.LT redaktorius Martynas Norbutas. Savo kalboje jis akcentavo ne tik šventės svarbą, bet ir kasdienę kovą už lygias teises, bendruomenės solidarumą bei būtinybę veikti kartu, nepaisant skirtingų žmonių patirčių, tapatybių ar politinių pažiūrų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė pristatė, kokių priemonių Vyriausybė planuoja imtis gimstamumui Lietuvoje didinti. Pagal planą tam numatoma skirti beveik 800 mln. eurų, kurie būtų nukreipti į šeimų finansinio saugumo didinimą, vaikų priežiūros ir ugdymo išlaidų mažinimą, būsto prieinamumą.

Šių metų LGBTQ+ eitynės Lietuvoje sulaukė ne tik visuomenės palaikymo ir dėmesio, bet ir pačios bendruomenės atstovų kritikos. Viešojoje erdvėje diskutuojama, ar „Pride“ renginiai išlaiko pagrindinį savo tikslą – atkreipti dėmesį į LGBTQ+ žmonių teises ir problemas – ir ar juose neatsiranda pernelyg daug kitų politinių bei geopolitinių temų. Kritikos sulaukė tiek Vilniuje organizuojamas „LT Pride“, tiek šiemet Kaune vykusios „Kaunas Pride“ eitynės.

Socialiniuose tinkluose pasisakantys LGBTQ+ teisių rėmėjai pabrėžia, kad eitynės yra ne tik simbolinis renginys, bet ir pilietinis bei politinis signalas visuomenei ir politikams.

„Kaunas Pride“ siekia ne tik suburti queer bendruomenę, bet ir aiškiai reikalauti pokyčių mūsų šalyje. Apie tai, ką Pride renginiai reiškia žmonėms, gyvenantiems konservatyvioje aplinkoje, kaip jie keičia miestą ir jo gyventojų požiūrį bei kodėl tokių iniciatyvų vis dar trūksta mažesniuose Lietuvos miestuose, GayLine.LT kalbasi su „Kaunas Pride“ organizatoriais.

Rugsėjo 1-oji daugeliui yra išskirtinė diena. Į mokyklas sugrįžta vaikai, pirmą kartą mokyklos slenkstį peržengia pirmokai, o socialinius tinklus užplūsta nuotraukos su gėlėmis ir besišypsančiais vaikais bei jų tėvais. Tačiau žmogaus teisių aktyvistas Martynas Norbutas šią dieną pasirinko atkreipti dėmesį į tas šeimas, kurios nori turėti vaikų, bet dėl valstybės politikos - negali.

Britų aktorius seras Ianas McKellenas atvirai prabilo apie vieną asmeniškiausių savo gyvenimo sprendimų. Jis sako apgailestaujantis, kad taip ir nepasikalbėjo su tėvu apie savo seksualinę orientaciją. Aktorius prisiminė meilės kupiną tėvo laišką, kurį perskaitė praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams po jo mirties.

Jei rimtu veidu pasiūlai šleivą sprendimą – jis netampa geresnis. Būtent tokį naujoji Vyriausybė siūlo kaip tariamą išeitį, kuri neva turėtų saugoti vaikus nuo seksualinio išnaudojimo. Akivaizdu, kad registras pats savaime nėra atsakymas į klausimą, kodėl tokie nusikaltimai apskritai įvyksta, kodėl jie metų metus lieka neatskleisti ir kodėl aukos priverstos tylėti. Tai kodėl jis siūlomas?

Istoriškai užsienio kilmės Lietuvos gyventojų įtrauktis nebuvo labai matoma tema Lietuvoje. Tačiau pastaruoju metu apie ją kalbame vis daugiau. Nors užsieniečiai prisideda prie šalies ekonomikos, padeda spręsti demografines problemas, gaivina Lietuvos regionus bei per mokamus mokesčius padeda finansuoti Lietuvos viešąsias paslaugas, viešojoje erdvėje dažniausiai jie vaizduojami tik kaip grėsmė. Matome vis daugiau pasiūlymų riboti žmonių galimybes, griežčiau kontroliuoti tam tikras migrantų grupes.

Ekstremizmas stiprėja ne tik dėl tų, kurie jį aktyviai skleidžia, bet ir dėka žmonių, kurie nusprendžia tylėti ir nieko nedaryti. Istorija šį dėsnį įrodė ne vieną kartą. Ar šiandien Lietuvoje nesukuriame tokios pačios, ekstremizmą skatinančios, tylos?

Po kruvino išpuolio Berlyno „Christopher Street Day“ eitynėse visoje Europoje netyla diskusijos apie tai, kaip demokratinės valstybės turėtų reaguoti į neapykanta grįstą smurtą. LRT paskelbtoje Vytenės Banser nuomonėje „Teroras verčia kelti vaivorykštės vėliavą“ keliama mintis, kad teroristų tikslas yra ne tik atimti gyvybes, bet ir priversti visuomenę atsisakyti savo laisvių. Klausimas toks - kaip mes reaguosime.

GayLine.LT redakcija kalbėjosi su mama, kurios vaikas prieš keletą metų prisipažino esantis translytis. Moteris sutiko anonimiškai pasidalinti savo istorija, nes tiki, kad daugelis tėvų išgyvena panašius jausmus – baimę, neigimą, kaltę ir nežinią. Ji sako, kad sunkiausia buvo ne priimti savo vaiką, o pripažinti, jog klaidingų įsitikinimų turėjo ji pati.