„Kas kitas, jei ne aš? Taigi, tapau LGBT priklausančių užsienio reikalų sferos darbuotojų grupės prezidentu ir stengiausi, kad ledai kuo greičiau pajudėtų – mums neliktų trukdžių siekiant karjeros. Susitikau su valstybės sekretoriumi Colinu Powellu, išvardijau, ko bendruomenė siekia – norėjome, kad diplomatai galėtų į užsienio šalis vežtis tos pačios lyties savo partnerius. Jis palaikė šį LGBT žmonių siekį, kaip ir vėliau valstybės sekretore tapusi Hillary Clinton. Jiems pritarus, o ypač – prezidentu tapus Barackui Obamai, pasiekėme istorinę pergalę, kad gėjų ir lesbiečių poros diplomatinėje tarnyboje turėtų tokias pačias teises, kaip ir heteroseksualios“, - Zmones.LT apie esminius pokyčius diplomatinėje tarnyboje pasakojo Robertas Stuartas Gilchristas.

Jis teigė, kad savo darbe pirmiausia yra ambasadorius, o būti gėjumi reiškia matyti plačiau ir gebėti pastebėti visus žmones.

„Visada pabrėžiu, kad stengiuosi būti geriausiu ambasadoriumi, kokiu tik galiu būti, atlikti darbą profesionaliai. O tai, jog esu homoseksualus, tam visiškai nekliudo. Tik praverčia, kai kalbu apie žmogaus teises – LGBT narių nereikia vengti ar kaip nors ignoruoti. Juk jie – jūsų broliai, seserys, draugai, kaimynai, kolegos, kartais – jūsų vaikai“, - sako ambasadorius.

Duodamas interviu Zmones.LT jis taip pat papasakojo, kaip į jo atsiskleidimą reagavo mama.

„Savo mylinčiai mamai tiesą pasakiau tada, kai dar dirbau Venesueloje. Iš pradžių ji nusiminė. Bet kai po kelių mėnesių grįžau namo, ji jau buvo susisiekusi su pažįstamais, kurių vaikai – taip pat homoseksualūs, pakalbėjusi su LGBT priklausančiais žmonėmis. Mama mane labai palaikė. Tai buvo nepaprastai svarbu. Užtat dabar neatsižaviu Lietuvoje LGBT vaikų mamas suvienijusia Rasa Račiene – tėvams svarbu žinoti, kad jie nėra vieni, kad ir su jais pačiais, ir su jų vaikais išties viskas yra gerai“, - teigia R. S. Gilchristas.