„Pavyzdžiui, būna einu gatve su drauge, o ji man sako: „Ar matei, kaip tave tie žmonės nužvelgė?“ Aš to net nebepastebiu ir stengiuosi nekreipti dėmesio, kadangi savitą saviraišką turėjau jau nuo paauglystės. Net kai duodu interviu, specialiai stengiuosi nežiūrėti komentarų. Visgi, kažką pamačius, nebūna smagu. Atrodo, kad žmonės vos išvydę žodį „translytis“ nustoja gilintis, užsiblokuoja ir į tai žvelgia tik negatyviai”, – 15min paskelbtame interviu sako Saša.

Menininkas teigia, kad daugiausia sunkumų jis patyrė paauglystėje, nebuvo paprasta ir studijų metu. „Kadangi tai nėra tema, apie kurią daug kalbama Lietuvoje, o jei kalbama, dažniausiai ne iš gerosios pusės, todėl paauglystėje man buvo labai sunku, net jei jau turėjau tinkamus žodžius įvardinti šiam jausmui. Iki galo savimi nesijaučiau ir įstojęs į akademiją, nes iš pradžių tiesiog prašiau vadinti mane kitu vardu, o apie kitą savo tapatybės dalį tuomet neišdrįsau prisipažinti“, – teigia Saša.

Anot jo, atsiskleidus aplinkiniams buvo sudėtinga, kai į jį kreipdavosi netinkamais įvardžiais. „Dėstytojams nebuvo lengva prisitaikyti. Tikrai nebūdavo smagu, kai stengdavausi prisistatyti vyriškais įvardžiais, o neįsigilinę dėstytojai ar dėstytojos į mane kreipdavosi moteriškais. Tiesa, jau dabar tai nutinka gana retai“, - 15min teigia menininkas.

Saša pasigenda ir aktyvesnių diskusijų apie trans žmones Lietuvoje. „Vis labiau pastebiu, kad translytiškumas, lyties identiteto klausimai yra dažniau tyrinėjami teatre, kitose meno disciplinose, tačiau pasigendu vietinės bendruomenės įsitraukimo ir įtraukimo, kas iš dalies man yra suprantama – būti savimi atvirai gali būti tiesiog nesaugu, o būti translyčiu menininku Lietuvoje ar kitaip asocijuoti save su meno pasauliu yra dar retesnė kombinacija“, – pasakoja jis.

Visą interviu rasite ČIA.