Lietuvoje vis dar gyvename visuomenėje, kurioje socialinė nelygybė yra itin ryški. Milžiniška dalis žmonių kovoja su skurdu, būsto neprieinamumu, įsidarbinimo problemomis, emigracijos pasekmėmis. LGBTQ+ žmonės patiria šias problemas taip pat, tik dažnai – dar aštriau, nes prisideda diskriminacija, homofobija ir transfobija. Visgi mūsų viešojoje diskusijoje šios patirtys dažnai atskiriamos: lyg LGBTQ+ teisės būtų tik apie „meilę“ ar „asmeninę laisvę“, o ne apie platesnę socialinę tikrovę.

Ar ne laikas permąstyti, kaip matome savo judėjimą? Kodėl LGBTQ+ bendruomenė Lietuvoje kartais atrodo tarsi gyvenanti burbule, nutolusi nuo kitų socialinių grupių kovų? Kodėl rečiau girdime bendrus veiksmus su profsąjungomis, feministinėmis iniciatyvomis, aplinkosaugos judėjimais?

Kaimyninėse šalyse jau matome kitokius pavyzdžius. Lenkijoje queer aktyvistai jungiasi prie kovų dėl moterų reprodukcinių teisių, Vokietijoje – prie klimato judėjimų, o Ispanijoje – LGBTQ+ organizacijos aktyviai palaiko migrantų teises. Toks solidarumas ne tik praplečia mūsų pačių horizontus, bet ir suteikia naują jėgą kovoti su tuo, kas mus visus paliečia – nelygybe, diskriminacija, patriarchaline politika.

Galbūt laikas paklausti savęs: kokia bus LGBTQ+ judėjimo Lietuvoje ateitis? Ar mes norime likti tik siaurose teisinėse kovose, ar siekti platesnio solidarumo, kuris galėtų pakeisti ne tik mūsų statusą, bet ir pačią visuomenę?

Šie klausimai gali sukelti diskusijas, bet būtent jų ir reikia. Juk tik išdrįsę peržengti ribas galime pamatyti, kad mūsų kovos yra neatskiriamos nuo kitų kovų už teisingesnę Lietuvą.