2018 m. Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas atskleidė, kad LGBTQ+ asmenys dažniau patiria vienišumo jausmą nei heteroseksualūs žmonės. Tyrimo autoriai rašė: „Mūsų duomenys rodo, kad vienišumo lygis LGBTQ+ bendruomenėje yra pastebimai aukštesnis, o tai susiję su patiriamomis stigmos ir diskriminacijos formomis“ (Kneale et al., 2018).

Ypač pažeidžiami yra jauni žmonės. 2021 m. Kanadoje atlikta apklausa parodė, kad LGBTQ+ jaunimas gerokai dažniau jaučiasi izoliuoti ir neturi artimų draugų, palyginti su jų heteroseksualiais bendraamžiais. Kaip teigė tyrėjai: „Jaunų LGBTQ+ žmonių vienišumo patirtis glaudžiai siejasi su socialiniu atskyrimu mokykloje ir šeimoje“.

Įdomu tai, kad vienišumą gali sustiprinti net ir pačios bendruomenės viduje egzistuojantys barjerai. 2017 m. McDermott atliktas kokybinis tyrimas atskleidė, kad daugelis dalyvių jautėsi „nepakankamai geri“ dėl savo kūno, amžiaus ar trans tapatybės. Vienas iš dalyvių pasakė: „Atrodo, kad bendruomenė yra skirta tik jauniems, patraukliems ir atviriems – aš dažnai jaučiuosi likęs už borto“.

Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vienišumas nėra būdingas visiems žmonėms. Saugios erdvės, paramos grupės ir psichologinės pagalbos prieinamumas gali padėti kurti stipresnį bendruomeniškumo jausmą. 2020 m. studija, kurią atliko McConnell, skelbia: „Ryšių kūrimas LGBTQ+ erdvėse yra galingas būdas mažinti vienišumo jausmą ir stiprinti psichologinę gerovę“.

Tad atsakymas į klausimą „ar vienišumas LGBTQ+ bendruomenėje paplitęs?“ yra pakankamai aiškus – taip. Tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad sprendimai egzistuoja. Bendruomenė tampa stipriausia tada, kai kalba ne tik apie pergales, bet ir apie pažeidžiamumą.