Dalinamės šiuo laišku:

"Praėjo tiek daug laiko, o aš vis dar kalbu su Tavimi tyliai — mintyse, sapnuose, kai netikėtai užuodžiu Tavo mėgstamų gėlių kvapą ar išgirstu dainą, kurią kartu klausydavomės. Tu vis dar esi mano širdyje — švelni, rūpestinga, kantri. Ir vis dar esu Tavo dukra, nors gyvenimas po Tavo išėjimo mane pakeitė.

Yra vienas dalykas, kurio niekada Tau nepasakiau, nors tiek kartų atrodė, kad tuoj išdrįsiu. Aš esu lesbietė.

Niekada Tau to neištariau, nes bijojau — ne Tavęs, o Tavo nusivylimo. Bijojau, kad nesuprasi, kad atstumsi, kad pažvelgsi į mane kitaip. Tu visada sakei, kad meilė yra meilė, bet man vis tiek pritrūko drąsos būti visiškai atvira. Ir dabar man skaudu, kad niekada iki galo manęs nepažinai.

Aš turėjau žmogų šalia, su kuria juokiausi, svajojau, dalinausi mažais gyvenimo džiaugsmais — ji buvo mano ramybės sala. Norėjau Tave su ja supažindinti, parodyti, kaip man gera. Bet neišdrįsau. Dabar liko tik „kas būtų, jeigu būtų“.

Mama, jei Tu mane girdi, noriu, kad žinotum — niekas nepasikeitė. Mano meilė Tau vis tokia pati stipri. Tiesiog dabar pagaliau drįstu būti savimi. Noriu tikėti, kad Tu mane suprastum. Kad apkabintum taip, kaip tik Tu mokėjai, ir pasakytum: „Viskas gerai, aš Tave myliu.“

Aš Tave myliu, mama.
Visada mylėsiu".