D.O.Dilytė

„Baltijos šalys susiduria su tais pačiais mitais“

Savo kalbą Ņenaševa pradėjo reaguodama į Seimo nario dr. Lauryno Šedvydžio pristatytą Lietuvos situaciją ir pastebėjo, kad politinė dinamika partnerystės klausimu visose Baltijos šalyse yra stulbinamai panaši.

„Labai dažnai girdime tą patį argumentą – „dar ne laikas“. Bet tai ne Lietuvos, o regiono problema. Šią temą visada lydi poliarizacija ir baimės, kurios dažniausiai neturi realaus pagrindo“, – sakė ji gruodžio 8 dieną dalyvaudama Tolerantiško Jaunimo Asociacijos surengtoje Baltijos šalių diskusijoje apie partnerystę.

Latvijoje partnerystės svarstymas ilgą laiką buvo laikomas politiškai pavojingu. Daug partijų, nepaisant deklaruojamo modernumo, vengė paliesti šį klausimą, manydamos, kad tai gali kainuoti palaikymą rinkėjų akyse.

Teismai padėjo politikams: „nebebuvo įmanoma apsimesti“

Ņenaševa priminė, kad lemtingą vaidmenį Latvijoje suvaidino Konstitucinio Teismo sprendimai, įpareigoję valstybę pripažinti tos pačios lyties šeimas. Tai sukūrė struktūrinį spaudimą parlamentarams.

„Ilgą laiką nebuvo jokios daugumos partnerystei. Net teorinės daugumos. Bet teismų sprendimai buvo tokie aiškūs, kad parlamentas nebegalėjo apsimesti, jog problemos nėra“, – pabrėžė vicepirmininkė.

Ji pripažino, kad daugelį metų politinės jėgos bandė tiesiog slėpti šį klausimą po kilimu, tačiau teisinė tikrovė tapo nebeignoruojama.

Nauja koalicija ir sunkūs kompromisai: kaip gimė sprendimas

Antoņina išsamiai papasakojo, kaip jos vadovaujama partija „Progresīvie“ iš marginalizuotos politinės jėgos tapo esmine naujos vyriausybės partnere. Diskusijos dėl partnerystės įteisinimo buvo vienas pagrindinių koalicijos formavimo punktų.

„Mes supratome, kad esame mažuma visuomenėje, bet būtent tai suteikė mums ryžto. Žmogaus teisių klausimai negali laukti „idealaus momento“. Toks momentas niekada neateina“, – teigė ji.

Ji atskleidė, kad koalicijos derybos nebuvo lengvos. Kai kurie partneriai, ypač liberalios partijos, iš pradžių žadėjo palaikymą, bet susidūrę su spaudimu atsitraukė.

Tačiau galiausiai pavyko išlaikyti stuburą ir priimti sprendimą, kuris, kaip ji pati sako, buvo „maksimaliai realus konservatyvioje parlamento sudėtyje“.

Minimalus įstatymas, bet maksimaliai svarbus žingsnis

Ņenaševa pripažino, kad priimtas įstatymas nesuteikia visų šeimos apsaugų – trūksta aiškesnio paveldėjimo reguliavimo, socialinių garantijų visuma nėra pilna.

„Tai tik bazinis modelis. Bet bazė būtina. Reikia pradėti nuo kažko, o ne nuo idealaus projekto, kurio vis tiek nepalaiko pakankamai parlamentarų“, – sakė ji.

Ji taip pat pastebėjo, kad partnerystės reguliavimas Latvijoje buvo strategiškai atskirtas nuo kitų jautrių temų, pavyzdžiui, Stambulo konvencijos, kuri šalyje vis dar kelia dideles diskusijas.

Patarimas Lietuvai: nesivaikyti idealo ir nepervertinti baimių

Pabaigoje Antoņina pateikė labai aiškų, atvirą patarimą Lietuvos politikams: „Niekur pasaulyje pirmas žingsnis nebūna idealus. Silpnesnis įstatymas yra pergalė, nes jis sukuria sistemą, kurią galima tobulinti. Jei lauki idealo – niekada nieko nepriimsi.“

Tokia pastaba buvo pasakyta kontekste, kad progresyvi visuomenės dalis siekia santuokos lygiateisiškumo su lygiaverte civilinių teisių visuma, o ne tik partnerystės įstatymo kaip tam tikra daline galimybe užtikrinti dalį teisių.

Parlamentarės teigimu, Latvijos patirtis parodė, kad politinės sistemos inercija dažnai yra įveikiama tik tada, kai išorinis teisinis spaudimas susijungia su nuosekliu pilietinės visuomenės darbu.

„Partnerystės įteisinimas nebuvo revoliucija. Tai buvo elementarus teisingumo klausimas. Ir pasaulis tikrai nesugriuvo“, – apibendrino ji. – „Šiandien nei viena partija, nepriklausomai kokia konservatyvi bebūtų, nekelia klausimo dėl partnerystės atšaukimo“.