Psichologai pabrėžia, kad ilgalaikis vienišumas gali turėti rimtų pasekmių emocinei sveikatai – didėja nerimo, depresijos, priklausomybių rizika. LGBTQ+ žmonėms šias problemas dažnai dar labiau sustiprina diskriminacijos patirtys, baimė būti atstumtiems ar nesuprastiems. 37-erių Aurimas iš Panevėžio sako, kad po skyrybų su partneriu jau praėjo šešeri metai, tačiau naujų santykių taip ir nepavyko sukurti. Vyras neslepia – pradžioje atrodė, kad tereikia laiko atsitiesti, bet dabar vienatvė tapo nuolatine būsena.

„Atrodo, visi aplink gyvena gyvenimą, o tu kažkur užstrigęs. Programėlėse pilna žmonių, bet realaus ryšio beveik nėra. Pasikalbi kelias dienas ir viskas dingsta. Kartais atrodo, kad žmonės nebenori pažinti vieni kitų – tik trumpam prasiblaškyti“, – GayLine.LT pasakoja Aurimas. Jis priduria, kad gyvenimas mažesniame mieste situaciją dar labiau apsunkina. Panevėžyje nėra LGBTQ+ erdvių ar renginių, kuriuose būtų galima susipažinti su žmonėmis.

„Jei būtum Vilniuje, gal dar turėtum daugiau galimybių. O čia – darbas, namai ir telefonas rankoje. Kartais net nežinai, kur nueiti. Daug kas bijo viešumo, slepiasi. Ir pats pradedi užsidaryti“, – sako jis. Aurimas pripažįsta, kad ilgainiui vienišumas ėmė veikti jo emocinę būseną. Jį dažnai kamuoja nerimas, o nusivylimą kartais bando malšinti alkoholiu.

„Būna vakarų, kai tiesiog nenori likti vienas su savo mintimis. Suprantu, kad tai nėra sprendimas, bet kai ilgai jautiesi nereikalingas, pradedi ieškoti būdų pabėgti nuo savęs“, – atvirai kalba vyras. 

Panašias patirtis vardija ir 34-erių Asta iš Klaipėdos. Ji merginos ieško jau beveik aštuonerius metus. Per tą laiką buvo keli bandymai kurti santykius, tačiau visi jie greitai išblėso. „Dažniausiai susipažįstu su merginomis iš Vilniaus. Iš pradžių atrodo, kad viskas gerai – kalbiesi, važiuoji susitikti, atsiranda jausmai. Bet santykiai per atstumą labai sekina. Galiausiai kažkas pavargsta“, – pasakoja Asta.

Moters teigimu, lesbietėms regionuose pažintys kartais dar sudėtingesnės nei gėjams.„Atrodo, mūsų labai mažai. Dalis moterų vis dar bijo atvirumo, nenori būti matomos viešai. Kartais net programėlėse žmonės vengia įkelti savo nuotraukas. Tai sukuria tokį keistą nesaugumo jausmą“, – sako ji.

Asta pripažįsta, kad ilgi vienatvės metai pakeitė jos požiūrį į save. „Pradedi galvoti, gal su tavimi kažkas ne taip. Nors racionaliai supranti, kad problema platesnė. Tiesiog Lietuvoje LGBTQ+ žmonėms vis dar sunku kurti normalius socialinius ryšius, ypač ne sostinėje“, – teigia moteris. Specialistai pabrėžia, kad LGBTQ+ žmonių vienišumas nėra tik asmeninė problema. Tai susiję ir su bendra padėtimi Lietuvoje. Kai žmonės bijo būti savimi darbe, šeimoje ar savo mieste, jie dažniau slapstosi. Tuomet pažinčių programėlės tampa vieninteliu langu į bendruomenę, tačiau jos ne visada padeda sukurti tikrą artumą.

Lietuvoje queer bendruomenės gyvenimas vis dar stipriai koncentruotas Vilniuje. Regionuose gyvenantys žmonės dažnai lieka nematomi – be renginių, paramos grupių ar tiesiog vietų, kuriose galėtų jaustis saugiai. Dalis jų renkasi emigraciją arba persikėlimą į didmiesčius, tačiau ne visi turi tokią galimybę.

Aurimas sako vis dar nepraradęs vilties sutikti žmogų, su kuriuo galėtų kurti gyvenimą. „Nenoriu kažko tobulo. Tiesiog žmogaus, su kuriuo galėtum pasikalbėti vakare ir nejausti tos tylos namuose“, – sako jis. O Asta priduria, kad labiausiai jai trūksta ne romantikos, o artumo. „Kartais žmonės galvoja, kad vienatvė yra tiesiog buvimas be antros pusės. Bet blogiausia yra jaustis nematomai“, – sako ji.