Šiandien 72 Seimo nariams balsavus už, 29 prieš ir 4 susilaikius patvirtinta Vyriausybės programa. Ji iš pirmo žvilgsnio siunčia pozityvų signalą. Joje aiškiai įrašytas įsipareigojimas „kovoti su antisemitizmu, ksenofobija, homofobija ir bet kokios formos neapykantos kurstymu bei diskriminacija“. Tai reikšmingas pokytis, nes ankstesnė Vyriausybė vengė net vartoti žodį „homofobija“, nors apie diskriminacijos mažinimą kalbėjo bendresnėmis frazėmis.

Vis dėlto kartu iš programos dingo ankstesnis įsipareigojimas „vykdyti šalies europinius įsipareigojimus kovoti su bet kokia diskriminacija dėl lytinės orientacijos“. Tai nėra vien redakcinė detalė. Toks pakeitimas rodo, kad žmogaus teisių politika buvo koreguojama ieškant kompromisų tarp skirtingų valdančiosios koalicijos partnerių.

Dar didesnį nerimą kelia ne pati programa, o žmonės, kuriems patikėta ją įgyvendinti.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – teisingumo ministrė Rita Tamašunienė. Nors Konstitucinis Teismas dar 2025 m. balandžio 17 d. aiškiai konstatavo, kad tol, kol Seimas nėra priėmęs Partnerystės įstatymo, tos pačios lyties poros turi teisę savo partnerystę pripažinti teismo tvarka, Teisingumo ministerija pasirinko kitą kelią. Ministerija ne kartą apskundė teismų sprendimus ir aktyviai siekė apriboti jų įgyvendinimą. Teisininkų bendruomenėje toks elgesys buvo vertinamas kaip bandymas vilkinti Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimą ir ieškoti teisinių galimybių apeiti jo praktines pasekmes.

Susijęs straipsnis - Martynas Norbutas. Kodėl Rita Tamašunienė neturėtų eiti Teisingumo ministrės pareigų?

Tuo pat metu atskiros poros, jau gavusios joms palankius teismų sprendimus, iki šiol susiduria su institucijų atsisakymu registruoti jų partnerystes. Dėl to žmonės priversti dalyvauti naujuose teisminiuose procesuose, nors Konstitucinis Teismas yra aiškiai pasakęs, kad valstybė negali palikti šeimų be teisinės apsaugos vien todėl, jog Seimas nevykdo savo pareigos priimti reikalingus įstatymus.

Ne mažiau diskusijų sukėlė ir Martyno Katelyno paskyrimas vidaus reikalų ministru. Iki ateidamas į politiką jis ilgus metus buvo susijęs su VšĮ Krikščioniškosios kultūros institutu. Nuo 2017 metų M. Katelynas šioje organizacijoje dirbo vadybininku, o 2020 metais tapo jos generaliniu direktoriumi.

Susijęs straipsnis - Naujasis Seimo narys žada kovojantis prieš LGBTQ+ lygiateisiškumo siekius

Pati organizacija savo misiją apibrėžia kaip siekį „puoselėti krikščioniškos moralės principais grįstą visuomenės bendrabūvį bei saugoti tradicinę šeimą kaip pamatinę visuomenės atramą“. Tačiau viešojoje erdvėje Krikščioniškosios kultūros institutas ne kartą aktyviai priešinosi LGBTQ+ žmonių teisių plėtrai. Organizacija pasisakė prieš partnerystės įteisinimą, kritikavo LGBTQ+ eitynes, platino peticijas prieš šias iniciatyvas, o jos interneto svetainėje iki šiol skelbiamas leidinys „Kodėl homoseksualų sąjungos nėra santuokos“, kuriame argumentuojama prieš tos pačios lyties porų teisinį pripažinimą.

Žinoma, ministro pareigos nėra tas pats, kas darbas nevyriausybinėje organizacijoje. Tačiau tokia profesinė biografija neišvengiamai kelia klausimų, kokį požiūrį į žmogaus teisių politiką atsineša vienas svarbiausių Vyriausybės narių. Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios institucijos atsakingos už viešosios tvarkos užtikrinimą LGBTQ+ renginių metu, neapykantos nusikaltimų tyrimą ir visuomenės saugumą.

Visa tai vyksta tuo metu, kai partnerystės klausimas ir vėl stumiamas į politinę paraštę. Socialdemokratų lyderis Mindaugas Sinkevičius jau yra pareiškęs, kad partnerystės įteisinimas nėra tarp svarbiausių jo darbų. Tokie signalai leidžia suprasti, kad net ir po istorinio Konstitucinio Teismo nutarimo Seime greitų sprendimų tikėtis neverta.

Todėl XXI Vyriausybės pradžia atrodo prieštaringai. Dokumentuose pirmą kartą pripažįstama, kad homofobija yra problema, su kuria valstybė privalo kovoti. Tačiau tuo pat metu už šių įsipareigojimų įgyvendinimą atsakingomis tampa institucijos, kurioms vadovauja politikai, anksčiau demonstravę skeptišką ar net priešišką požiūrį į LGBTQ+ žmonių teises arba dalyvavę organizacijose, aktyviai kovojusiose prieš jų teisinį pripažinimą.

Ar pažangesnės programos formuluotės virs realiais darbais, priklausys ne nuo gražių pažadų, o nuo konkrečių ministrų sprendimų. Kol kas pirmieji signalai leidžia manyti, kad LGBTQ+ bendruomenei ir toliau teks savo teises ginti ne politiniu dialogu, o teismuose. Tai reiškia, kad nors Vyriausybės programoje pagaliau atsirado žodis „homofobija“, praktikoje kova už lygias teises gali tapti dar sudėtingesnė nei iki šiol.