Kai reikia savanoriauti? Kai reikia parašyti laišką politikui ar pasirašyti peticiją? Kai reikia pasidalinti informacija? Kai vienam žmogui, kuris metų metus atiduoda jėgas ginant bendruomenę, prireikia pagalbos? Ar ir tuomet solidarumas yra gyvas?

Pride eitynės turi milžinišką simbolinę reikšmę. Jos suteikia galimybę bent vieną dieną per metus nebeslėpti savo tapatybės, pamatyti tūkstančius panašių žmonių, pajusti, kad nesi vienas. Tai svarbu. Ypač šalyje, kur dalis LGBTQ+ žmonių vis dar susiduria su diskriminacija, atstūmimu ar baime būti savimi.

Tačiau eitynės turi ir kitą pusę. Jose labai lengva būti bendruomenės dalimi. Nusipirkti bilietą į renginį, užsidėti vaivorykštės spalvų aksesuarą, įkelti nuotrauką į „Instagram“ ar kelias valandas eiti minioje – tai yra solidarumo forma. Ir ji tikrai nėra bevertė. Tačiau tikrasis solidarumo testas prasideda tada, kai niekas nefotografuoja. Kai nėra scenos. Kai nėra muzikos. Kai nėra tūkstančių žmonių aplink. Kai reikia tiesiog padėti.

Solidarumas nėra vien jausmas. Tai ir veiksmas. Jeigu žmogus viešai sako, kad jam rūpi LGBTQ+ bendruomenė, natūraliai kyla klausimas – ką jis dėl jos pasirengęs padaryti? Galbūt skirti kelias valandas savanorystei. Galbūt pasidalinti svarbia informacija. Galbūt apginti kolegą, iš kurio tyčiojamasi. Galbūt ateiti ne tik į šventę, bet ir į protestą. Galbūt palaikyti organizaciją, kuri kiekvieną dieną dirba dėl tų pačių žmonių, su kuriais kartu žygiuojame „Pride“ metu.

Ir čia atsiranda nemalonus klausimas: ar mes norime bendruomenės tik tada, kai ji švenčia, ar ir tada, kai jai reikia mūsų? Nevyriausybinės organizacijos, žmogaus teisių aktyvistai kasdien dirba, kad visai bendruomenei būtų lengviau, jog ji neliktų paraštėse. GayLine.LT portalas taip pat. Ir nepaisant to, kad mes išlaikomi daugiausia vieno žmogaus asmeninėmis lėšomis, vis dar kasmet pasiekiame daugiau nei 100 tūkstančių žmonių.

Kartais mums kyla klausimų - kodėl mums lengviau paspausti „patinka“ nei paaukoti eurą? Galbūt problema slypi ne tame, kad žmonėms nerūpi. Galbūt tiesiog susiformavo įprotis manyti, kad bendruomenės iniciatyvos kažkaip išsilaikys pačios. Tikimės, kad kažkas kitas parašys straipsnį. Kad kažkas kitas organizuos renginį. Kad kažkas kitas kovos su diskriminacija. Kad kažkas kitas finansuos svetainę. Kad kažkas kitas nueis į susitikimą su politikais. Kad kažkas kitas savanoriaus.

Žinoma, būtų neteisinga sakyti, kad kiekvienas LGBTQ+ žmogus privalo savanoriauti ar aukoti pinigus. Ne visi gali. Solidarumas nebūtinai kainuoja pinigus, tačiau beveik visada jis kainuoja bent šiek tiek laiko, dėmesio ar pastangų.

LGBTQ+ bendruomenėje solidarumo tikrai yra. Klausimas tik toks - kaip jį pažadinti kai minia išsiskirsto, kai vėliavos sulankstomos, kai muzika nutyla, ir kažkam vienam lieka klausimas... „Ar yra bent keli žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpi, kad tai, ką kuriame dėl mūsų visų, išliktų?“.