„Mes valdančiojoje daugumoje esame tam, kad pasiektume pozityvius pokyčius. Mums tai yra svarbiausia. O visa kita yra detalės“, - vakar sakė Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė. Bet ar iš tiesų? Kokius pokyčius konkrečiai? Visos politinės jėgos į rinkimus eina su tam tikra programa. Atiduodami balsus už konkrečią partiją ar kandidatą rinkėjai tikisi, kad pažadai bus įgyvendinti.

Tiesa, viena pagrindinių taisyklių – kalbėti gali daug ką, bet svarbiausia kurioje pusėje – daugumos ar opozicijos tau teks dirbti Seime. Akivaizdu, kad Laisvės partija žinojo, kad vienintelis kelias įgyvendinti pažadus – būti daugumoje. Tiesa, panašu, kad čia tas žinojimas ir baigėsi. Koalicijos sutartis ir Vyriausybės darbų programa yra esminiai dokumentai, pagal kuriuos vėliau dirba valdantieji.

Tuomet kai vienas iš konservatorių atstovų kalbėdamas apie koalicijos sutartį pasakė – „jeigu dėl kažkokių dalyku ir nesutariame, tai sutariame nesutarti“ bei pačioje sutartyje atsirado sakinys - „šalys taip pat pripažįsta koaliciją sudarančių partijų frakcijose egzistuojantį nuomonių išsiskyrimą“ – buvo aišku, kad tai palaidojo nemažą dalį partijų pažadų. Ir ne tik Laisvės partijos, bet ir liberalų.

Dar tuomet, koalicinėje sutartyje, atsirado politinių tikslų skirstymas pagal partijas. Visi žinojo, kad dėl Stambulo konvencijos kovoja liberalai, o dėl partnerystės – Laisvės partija ir taip toliau. Šis suskirstymas į mūsų ir jūsų klausimus (kai MES yra daugumą valdančiojoje daugumoje esantys konservatoriais ir JIE – valdančioje daugumoje mažumą sudarantys liberalai ir laisviečiai) atskleidė, kaip toli nutolusios viena nuo kitos yra šios partijos.

Kartu ši situacija rodo, kaip svarbu liberalams ir Laisvės partijai turėti postus – kai ministrų matomumas tapo svarbesni, nei partijos programos – greičiausiai taip pat manant, kad bent kuruojamose srityse – per ministrų įsakymus ar kitais būdais pavyks padaryti bent šiokius tokius darbus, jei jau koalicijoje bendrai nesutariama. Bet tai tėra tik iliuzija. Nes rinkėjams nebus sunku įvertinti kas buvo žadėta ir kas padaryta. Juo labiau, kad priešingai nei liberalai, Laisvės partija žadėjo nedaug – bet labai aiškius ir esminius pokyčius. O liberalai – priešingai, žadėjo tai, apie ką jau matyt visi pamiršo, o jų ministrai ir toliau priiminėja sprendimus palankius ne visuomenei, o verslui – tikintis užtikrintos jų paramos rinkimų metu. Vien ko verti S. Gentvilo „aplinkosauginiai“ sprendimai.

„Civilinės sąjungos įstatymas ar visų porų lygybė prieš įstatymą nėra prekė ant prekystalio, kuria mainikaujama politiškai. Žmonės, kurie balsuoja už šituos įstatymus, nes tiki, kad to reikia Lietuvai, o ne dėl to, kad Laisvės partija yra koalicijoje“, - vakar sakė A. Armonaitė. Skamba gražiai, taip turėtų būti – bet politikoje, deja, taip nėra. Tol, kol neįtikinama partnerių, kad tam tikra tema yra ir jų rinkėjui svarbus klausimas – paprastai niekas nepajuda iš vietos. Kitas kelias – politiniai mainai, bet norint mainytis – reikia turėti geras kortas rankose.

Ar civilinė sąjunga yra svarbi konservatorių rinkėjui? Ir taip, ir ne. Tikrai ne krikščioniškam, kraštutinės dešinės pažiūras išpažįstančiam konservatorių flangui. Priešingai – tokie sprendimai mažina šių atstovų galimybes būti perrinktiems. Todėl bet koks Laisvės partijos žingsnis nenumatytas koalicijos sutartyje jiems tampa puikia priemone dar ir dar kartą parodyti šios partijos nepatikimumą. Dar daugiau – mūsų nuomone, konservatorių partijoje būtent jie stengiasi atriboti abi liberalių pažiūrų koalicines partijas nuo sprendimų priėmimo proceso. Neva mes geriau žinom, kuo mažiau kišis – tuo bus geriau. Toks požiūris puikiai atliepia konservatorių lyderių mąstymą, kurie labai dažnai yra įsitikinę, kad būtent jie yra protingiausi. Taigi vieni strategiškai kiršina, kiti gauna patvirtinimą, kad jie yra geriausi.

Žinoma, kad tokia padėtis kelia įtampas liberalų ir Laisvės partijos viduje – kurie jaučiasi ne partneriais, o tais, kurie turi kelti rankas Vyriausybėje ir Seimo plenarinių posėdžių salėje, kai tik duodama komanda. Tačiau kai jie kalba apie tam tikras temas – atsakymas būna paprastas – dar ne laikas, palaukite, dabar yra svarbesnių dalykų ir pan. Ir šie atsakymai gimsta ne šiaip sau – nes konservatoriai nuoširdžiai mano  gelbėjantys Lietuvą; net tuomet kai iš tiesų ją griauna, beje. Štai kodėl iki tol, kol patys konservatoriai nepatikės, kad civilinės sąjungos įteisinimas ir yra toks gelbėjimo klausimas – niekas nepajudės iš vietos.

Ar gali Laisvės partija priversti pajudėti šį klausimą? Mūsų nuomone, vargu bau. Net jei biudžeto priėmimas būtų pakibęs ant plauko ir iškilusi grėsmė kitais metais gyventi be jo, konservatoriai, greičiausiai būtų patvirtinę dalį kurios nors opozicijoje esančių partijų siūlymų mainais į reikiamus balsus. Taigi, liberaliosios jėgos Seime turi mažai svertų.

Kita vertus, tokia padėtis silpnina liberalų ir Laisvės partijos pasitikėjimą. Ypač Laisvės partijos rinkėjai laukia sprendimų – kurių valdančioje daugumoje esančios jėgos negali priimti. Kai kurie laisviečiai save ramina, kad jų rinkėjas vis tiek už kitas partijas nebalsuoja ir rinksis juos, nes daugiau nėra iš ko. Gal ir taip, bet šios partijos palaikytojai iš vis gali nedalyvauti rinkimuose. Kas tuomet? Silpnėjant šioms politinėms jėgoms – mažėja šansų konservatoriams po naujų rinkimų vėl burti naują daugumą. Taigi – jei ir pajudės kurie klausimai, dėl kurių sutarta nesutarti – tai tik dėl politinio išskaičiavimo, galvojant kaip sustiprinti partijas, su kuriomis galima būtų bendradarbiauti ateityje. Deja, pasirinkimas konservatoriams yra didesnis ir neapsiriboja Laisvės partija ar liberalais.