Pasak Jake’o, didžiausia našta buvo ne pati seksualinė orientacija, o nuolatinė baimė būti „demaskuotam“. Jis apibūdina gyvenimą kaip pastovią savikontrolę: kiekvienas žodis, gestas buvo filtruojamas, kad neatskleistų „per daug“.

Tokio pobūdžio psichologinis nerimas jau yra tyrinėtas mokslininkų. Psichologijoje jis vadinamas "mažumos stresu" – reiškiniu, kai LGBTQ+ žmonės nuolat patiria vidinę įtampą dėl stigmos, atstūmimo ar smurto grėsmės. Jake’o atveju šis stresas neapsiribojo emocijomis: jis pasireiškė fiziniais simptomais, panikos priepuoliais.

Jake’as pasakoja, kad ilgą laiką ignoravo simptomus: nemigą, širdies permušimus, nuolatinį nuovargį. Jis teigė sau, kad „tiesiog reikia susiimti“. Tačiau būklė ir toliau prastėjo. Galiausiai stresas tapo nevaldomas – vyras buvo paguldytas į ligoninę, kur gydytojai aiškiai įvardijo, jog jo būklė tiesiogiai susijusi su ilgalaikiu emociniu išsekimu. Tai momentas, kurį jis pats apibūdina kaip lūžio tašką: „Aš supratau, kad slėpti savo tapatybę reiškia lėtai save naikinti.“

Tyrimai rodo, kad LGBTQ+ žmonės, kurie negali būti atviri dėl savo tapatybės, daug dažniau patiria depresiją, nerimo sutrikimus ir psichosomatinius negalavimus. Attitude pabrėžia, kad tokios istorijos ypač aktualios šiandien, kai išoriškai gali atrodyti, jog LGBTQ+ teisės „jau iškovotos“. Tačiau realybėje daugybė žmonių – ypač vyrai, dirbantys darbą, kuris matomas plačiai publikai ar gyvenantys konservatyviose aplinkose – vis dar jaučia nerimą siekdami prisitaikyti prie heteronormatyvių lūkesčių.

Grįžęs iš ligoninės Jake’as nusprendė nebesislėpti. Jis teigia, kad būti atvirumam nebuvo lengva, bet būtent tai pirmuoju žingsniu sveikimo link. „Aš pagaliau nustojau kovoti su savimi“, – sako jis.

Šiandien jis naudoja savo platformą tam, kad kalbėtų apie psichikos sveikatą, spaudimą vyrams „būti stipriems“ ir žalą, kurią sukelia nutylėjimas. Jo žinutė paprasta, bet galinga: slėpti save nėra saugiau nei būti savimi.

Kol visuomenė vis dar siunčia signalus, kad queer tapatybė turi būti „nutylėta“, apie seksualumą neva negalima kalbėti viešai - tokios istorijos kartosis. Ji atskleidžia, kad slapstymasis nėra natūralus žmogaus būvis. Ji slegia, žeidžia ir gali tapti pavojingu. Atvirumas ne visada garantuoja saugumą, tačiau pastangos save kontroliuoti žaloja žmones iš vidaus.