„Senovės Graikijoje homoseksualumas nebuvo laikomas sutrikimu. Istorija mena ne vieną pavyzdį, kuomet to laikotarpio filosofai ar kiti žymūs žmonės palaikė ne tik intelektualinius, bet ir seksualinius tarpusavio ryšius. Ir tai nieko nestebino“, – Delfi projektui „Žvelk giliau“ teigia psichiatras M. Marcinkevičius.

Jis pastebi, kad homoseksualumo traktavimas keitėsi dėl bažnyčios aktyvios veiklos, kuri formavo įsivaizdavimą kas yra natūralu ir kas ne. „Galima sakyti, kad didele dalimi būtent katalikų bažnyčia suformavo nuostatą, esą homoseksualumas yra nuodėmė, todėl jį reikėjo slopinti“, – sako gydytojas.

Jis priduria, kad tokia koncepcija ilgainiui vedė prie pastangų „išgydyti“ homoseksualumą „atverčiant“ žmones į heteroseksualius. „Daugeliui žmonių bandymai išgydyti homoseksualumą baigdavosi dar didesniais psichologiniais iššūkiais. Per daugelį dešimtmečių sukaupta pakankamai įrodymų, kad visi tie metodai buvo ne tik neefektyvūs, bet ir žalingi, nes homoseksualumas nėra psichikos sveikatos sutrikimas“, – akcentuoja Martynas.

Būtent tokių stebėjimų išvados paskatino 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija homoseksualumą išbraukti iš psichikos sutrikimų sąrašo. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas primena, kad Europoje tai įvyko gerokai vėliau - tik apie 1990-uosius metus.