GayLine.LT dalinasi visu, neredaguotu Gabrieliaus įrašu:

„Seniai nerašiau lietuviškai. Gan senokai supratau, kad reikalai mūsų valstybėje nejuda gera linkme. Apie tai kalbėjau per abstraktus, ateities braižymus, komentuodamas tam tikrus čia vykstančius procesus. Kol gyvenau Lietuvoje, aktyviai gyniau žmogaus teisių klausimus. Bet mano asmeninis gyvenimas čia buvo mažų mažiausiai tragiškas, todėl prieš kelerius metus išvykau iš šios valstybės. Realiai tam, kad galėčiau pradėti gyventi, kad atsikratyčiau nerimo ir baimės dėl savo gyvybės (jei skaitysite toliau, suprasite kodėl). Šiemet nusprendžiau, kad į tokią Lietuvą, kokia ji yra šiandien aš nebegrįšiu. Todėl tai bus paskutinis mano lietuviškas įrašas ir čia uždarysiu savo emocinį chapter’į. Pažadėjau sau, kad net mintimis nebegrįšiu į tai, ką teko išgyventi, paleisiu viską.

Ilgai svarsčiau, ar tokio įrašo reikia. Lietuva maža valstybė, visi jaudinasi dėl savo privatumo. Lietuvoje mėgstama “cancellinti”, įtarinėti, apkalbėti, retai paremti, paklausti, nusišypsoti, todėl visi tokie įsitempę. Skandalas gali tave paversti žvaigžde, o gali ir sužlugdyti. Šis įrašas gimė būtent todėl, kad Lietuva užėmė labai didelę dalį mano gyvenimo ir aš jau susitaikiau su realybe. Daug tokių žmonių, išgyvenę panašius dalykus, nutyla, nebekalba. Bet aš sąmoningai renkuosi netylėti. Nes būtent dėl tylos visokios penktosios kolonos dabar patenka į valdžią ir sąmoningai naikina mūsų valstybę.

Lietuvoje gyvenau daugiau nei 26-erius iš 28-erių savo metų. Labai mylėjau šią šalį, nes gana anksti susipažinau su jos istorija ir gamta. Stengiausi dėl savo šalies. Nuo vaikystės stropiai mokiausi, buvau vienas iš “Tūkstantmečio vaikų” finalistų, dalyvavau miestų ir regioninių meninio raiškos skaitymo konkursuose, dalyvavau folkfloro veikloje. Kai buvau paauglys, aktyviai dalyvavau jaunimo organizacijose - Lietuvos mokinių parlamente, Mokomajame Europos parlamente. Turėjau viziją, jog Lietuva klestės, jei ją mylėsime. Todėl nuo vaikystės dirbau jai. Tačiau nuo vaikystės susidūriau su tokiu keistu jausmu, kad mano valstybė manęs nemyli, o gal net ir nekenčia.

Mano šeimos istorija - tipinė sisteminė problema. Šeimoje - smurtaujantis ir šeimos gyvenime nedalyvaujantis tėvas, kurio nelieka, kai man šešeri, nes šis vos nenužudo mano brolio. Mano vaikystės prisiminimai - kraujo klanai, nes tėvas sviedė lėkštę į mano brolį ir prakirto jam venas. Tada seka policija, kuri areštuoja mano tėvą, greitoji, kuri išveža mano brolį su mama. O aš lieku vienas. Mama, iki tol kartu su tėvu dirbo neaiškiose veiklose, o vėliau buvo tiesiog namų šeimininkė. Po skyrybų ji liko be pajamų ir viena kovoti teismų sistemoje, besiskiriant su žymiai turtingesniu asmeniu, kuris net nebegyvena Lietuvoje. Tuo metu vedybinės sutartys nebuvo standartas. Na, bent jau mano šeimoje. Teisminiai procesai dėl turto dalybų truko berods aštuonerius metus, todėl mano šeimoje vyravo nuolatinis finansinis nepriteklius, stiprios depresijos apraiškos. Kadangi Lietuvoje dažnai gėda kalbėti, tai beveik visą savo vaikystę niekam nepasakojau apie tai, kokius iššūkius išgyvenau namuose, kokį skausmą viduje laikiau. Mokiausi gerai, todėl dėl mano psichologinės gerovės nebuvo padaryta nieko iš mokyklos pusės, nors situacija buvo numanoma. Savo vaikystės gerai neprisimenu, nes mano išgyvenimuose - stipri koncentraciją į mokyklą, būrelius ir įtampa namuose, bandymas suvokti kas vyksta. Vaikystės tiesiog nebuvo. Mano suaugęs brolis neseniai prisipažino, kad pats tuo metu išvyko iš Lietuvos, nes nenorėjo dealinti su šeima. Todėl, kai man buvo šešeri, turėjau užaugti ir tapti psichologu savo motinai, kuri niekada manęs negerbė, nuolatos žemino. Tai truko daugiau nei dvylika metų.

Augdamas susidūriau ir su kitu iššūkiu, dar prieš tėvams išsiskiriant supratau, kad mane labiau traukia berniukai. Bet mano šeimoje vyravo homofobija. Su tėčiu apie tai bijojau kalbėti. Pirmą kartą apie tai prabilau mamai ketvirtoje klasėje, tačiau buvau nutuldytas. Ji man liepė gyvenime apie tai nekalbėti ir neprasitarti net broliui. Labai ilgai kovojau su vidine homofobija, nes niekaip nesupratau, kodėl negaliu su niekuo apie tai pasikalbėti, nes sau nesijaučiau priešas. Pirmą kartą su draugais apie jausmus ne tik moterims galėjau prabilti, kai buvau 18-kos. Tuo metu jau išgyvenau sudėtingus psichologinius iššūkius, kovojau su žema saviverte, nesugebėjimu funkcionuoti visuomenėje. Buvau užguitas vaikas, kuriam nebuvo galima kalbėti apie save.

Nuo vaikystės turėjau valgymo sutrikimų, į kuriuos iš šono buvo reaguojama su pašaipomis. Tai galiojo ir mokyklose, kuriose nuolatos patirdavau patyčias. Mokykla buvo sudėtingiausias mano laikotarpis gyvenime. Kai buvau 17-kos ar tik sulaukęs 18-kos, pats savo noru nuvykau į Klaipėdos psichiatrinę ligoninę, nes gyventi buvo tiesiog per sudėtinga, nuolatos svarsčiau apie savižudybę. Tačiau ten prabuvus pusdienį, atvyko mama ir “sutvarkė reikalus”, “ištraukė” mane iš ten, nes bijojo reputacinės žalos, nes ji nuolat įsivaizdavo, kad žmonės apie ją šnekės, kaip apie motiną užauginusią psichinį vaiką.

Po mokyklos nusprendžiau išvykti iš gimtojo miesto ir apsigyvenau sostinėje. Vilniuje. Čia studijavau ir pradėjau savo gyvenimą. Įstojau į valstybės finansuojamą vietą, ją visada išlaikiau, mokslus baigiau labai gerai. Prieš ir po mokslų aktyviai dirbau ir sumokėjau labai daug mokesčių, todėl nesijaučiu valstybei skolingas nieko. Sodra rodo, kad mano stažas 8 metai. Kaip žmogui, kuris išvyko iš Lietuvos, būdamas 26-erių, reiškia, kad atidirbau visą tą laiką. Nes taip ir buvo. Save išlaikau nuo tada, kai išvykau iš namų. Su mama palaikėme tik labai formalų ryšį.

Vilniuje radau šiek tiek daugiau laisvės nei Klaipėdoje, kurioje gimiau. Tačiau ta laisvė buvo iliuzinė. Tai tiesiog buvo šiek tiek geriau.

Per ketverius studijų metus buvau du kartus užpultas. Vieną kartą pirmame kurse Gedimino prospekte užpuolė mano tuometinį vaikiną dėl jo plaukų spalvos. Apsigynėme. Policijos nekvietėme, nes nė vienas incidentą matęs asmuo to nedarė. Jautėmės tarsi nereiktų to daryti. Mano draugas vokietis tyrė ši fenomeną savo magistro darbe. Jį stebino, kodėl Lietuvoje, kuri yra ES valstybė, vyrauja nebylioji homofobija. Kai visi žino, kad homoseksualai išgyvena kraupius dalykus, tačiau jie pasirenka apie tai nekalbėti. Jis prašė mano interviu savo darbui, tačiau tuo metu nebuvau pasiruošęs kalbėti ir atsiverti.

Kitą kartą mane užpuolė po metų ar dviejų, kai išėjome į pasimatymą su vaikinu ir keturi asmenys mane brutaliai sudaužė. Valstybė neįvertino to kaip smarkiai, nesuteikė jokios psichologinės pagalbos ir nepadėjo to identifikuoti kaip homofobinio išpuolio. Teismai tai traktavo kaip tiesiog užpuolimą. Priteista žala vis dar neapmokėta. Likau su trauma, be jokio atlyginimo. Tuo metu negalėjau samdyti brangių advokatų, nes buvau save išlaikantis studentas. Ku buvo mano tėvai?

Man tik išvykus į Vilnių, kai man buvo aštuoniolika, mano mama, sužinojusi, kad susitikinėju su vaikinu išplūdo mane žiauriausiais žodžiais, siuntė el. laiškus su žeminančiais tekstais ir pasiūlymais gydytis nuo to. Juos galite paskaityti po šiuo įrašo. Ji atėmė iš manęs namų raktus, sustabdė minimalų finansavimą.

Vėliau ji vos vos atslūgo ir pradėjo bendrauti, tačiau užpuolimo momentais ji manęs nepalaikė. Ji bijojo, kad mano istorija išeis į viešumą. Tėvas mano gyvenime nedalyvauja nuo vaikystės.

Psichologiškai mano buvo labai sudėtinga, tačiau sėkmingai baigiau mokslus, siekiau karjeros. Ir atrodė, kad sekasi tikrai neblogai. Dėkoju visiems savo darbdaviams Lietuvoje, jie vienaip ar kitaip buvo labai padedantys, niekada nejaučiau homofobijos darbinėje aplinkoje. Darbe visada galėjau būti savimi.

Bet. Įvyko vienas bet, kai ir vėl buvau užpultas. Dar kartą. Su vaikinu buvome Trakuose, ėjome į autobusų stotį, atvažiavo automobilis, iš jo išlipo 3 ar 4 vyrai ir jie tiesiog pradėjo mus persekioti, gaudyti, spyrė mano vaikinui. Šalia buvę žmonės nieko nedarė. Šį kartą jau buvau brandus, ieškojau pagalbos, visuose pranešimuose minėjome, jog tai homofobinis išpuolis, nes su tokiais žodžiais mus užpuolė. Vienoje bylos stadijoje vienas užpuoliko pripažino, kodėl mus užpuolė (nes gėjai), tačiau vėliau parodymus pakeitė ir byloje neužteko duomenų įrodyti, jog tai buvo homofobinis išpuolis, nes teismai leidžia keisti parodymus ir neinkriminuoti savęs. Be to, vieno iš užpuolikų sesuo dirbo teisinėje sistemoje. Kitas užpuolikas buvo šaulys. Kreipiausi pagalbos į Raskevičių, kuris davė pažįstamos teisininkės kontaktą, bet pats niekada apie šį įvykį nekalbėjo. Kreipiausi į draugę, kurios tėvas yra Seimo narys socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas. Tačiau ir jis nieko nedarė, ignoravo šį įvyktį, nes jis pats yra homofobas, nuolatos balsavęs prieš partnerystę.

Mano gyvenime buvo smurtaujantis tėvas, mokykloje iš manęs nuolat tyčiojosi, buvau ne kartą užpultas, susidūriau su skirtingo tipo homofobija, tačiau niekada nepalūžau, dirbau, stengiausi dėl tos Lietuvos. Tačiau šis kartas mane sužlugdė.

Bet po paskutinio užpuolimo nesugebėjau dorotis su šita situacija vienas. Neužteko finansinių ir emocinių resursų. Psichologiškai buvo sudėtinga, o psichoterapija tuo metu kainavo kosminius pinigus, man tik baigus universitetą, į šį lauką įžengti galėjau gerokai per vėlai.

Mano valgymo sutrikimas pagilėjo, pradėjau jausti baimę ir nerimą išeiti iš namų. Būdavo savaičių, kai negalėdavau išeiti į darbą, nes tik išėjus mane kratydavo nerimas. Mano draugai kankinosi matydami mane, o aš iš to išeiti galėjau tik mokėdamas milžiniškus pinigus terapijai. Nebesugebėjau gyventi kaip gyvenau ir apsimesti, kad man nieko nenutiko. Tai kenkė viskam - mano darbui, santykiams. Atrodė, kad nykstu kaip žmogus.

Visgi nesaugumas nedingo ilgą laiką, todėl nutariau išsikraustyti iš Lietuvos. Vis dar tebesigydau patirtą skausmą ir bandau atsistatyti - morališkai, finansiškai, žmogiškai. Bet sekasi neblogai.

Realiai niekada nuo išvykimo nesijaučiau nesaugus. Nei Vokietijoje, nei Maltoje.

Bet vakar gavau garso įrašą iš pažįstamo, kuris šiuo metu Graikijoje ir sutiko lietuvį, todėl paprašė jo įrašyti ką nors lietuviškai. Ir aš gavau homofobinį ir nacistinį įrašą, kurį irgi galite rasti po šiuo įrašu.

Bet kodėl apie tai rašau? Todėl, kad Lietuvoje tokiems vaikams kaip man nėra vietos. Nėra jokios gerovės valstybės apie kurią kalba Nausėda. Nors Paluckas kalba, kad nėra ko nerimauti, kai kurie nerimauja dėl savo gyvybės. Bet valstybė nieko nedaro. Nelabai sistemoje kovoti padėjo net ir liberalūs politikai.

Bet dar rašau ir todėl, kad Lietuva yra geopolitinėje krizėje. Ir kai žmogus, kuris visą savo gyvenimą dirbo Lietuvai ir puoselėjo kaip konceptą, jaučiu pareiga priminti, jog kiekviena valstybė egzistuoja iki tol kol joje egzistuoja žmonės ir žmogiškumas. Kuo žmogiškumo mažiau, tuo didesnė karo ir išnykimo rizika. Todėl nustokite kelti karą bent savo šalies viduje. Išmokite mylėti savo žmones. Aš nebegaliu pakeisti nieko, kas įvyko praeityje. Bet gal šia istorija galiu užkirsti kelią, kad kiti vaikai augtų sveikesnėje Lietuvoje nei užaugau aš. Gal šis įrašas privers susimąstyti, kad Lietuvoje yra daug mažų naciukų, kurie ir kuria tas penktas kolonas, bet nėra jokios politinės valios juos sustabdyti. Kairieji čia nekenčiami.

Šiandien uždarau savo istoriją su Lietuva, nebenoriu daugiau rašyti. Nebenoriu jaustis auka, nes svetur jaučiuosi jau visiškai kitaip. Jaučiuosi gerai.

Ačiū savo draugams, kurie padėjo man išgyventi. Ačiū savo psichologinei komandai - psichiatrei Ievai Viltrakytei ir psichoterapeutui Klaudijui Vitkauskui - jei ne jūs, turbūt nebebūčiau gyvas, jūs parodėte man naują perspektyva, kad viskas su manimi gerai, tik gimiau labai šūdinoje šeimoje ir gyvenau valstybėje, kuri man labiau kenkia nei padeda.

Tai tiek. Šį įrašą palieku Facebook platformoje, nes Lietuvoje gyvenimas ir politika dažnai vyksta per Facebooką. Čia daugiau neberašysiu, bet mane galite sekti Instagrame @gabriel_raphael_borta arba skaityti mano tekstus conceptualnews.com

Viduje turiu viltį, kad Lietuva dar gali pasikeisti, bet nebeturiu jėgų keisti ją, todėl palieku tą jums, tiems, kurie vis dar tikite, kad Lietuva eina gera linkme“.