Dažniausiai nuo to nukenčia civilės moterys ir mergaitės, bet iš esmės gali nukentėti visi: kareiviai, civiliai vyrai ir berniukai, garbaus amžiaus žmonės, asmenys su psichinėmis ir fizinėmis negaliomis.

Kaip mes galime sukurti saugią gydančią aplinką žmonėms, patyrusiems seksualinį smurtą?

• Tikslas – išniekinimo, gėdos ir pažeminimo jausmus išstumti saugumo, įsigalinimo ir ramybės jausmais.
• Gėda ir kaltė klesti tyloje. Kuo mažiau bus naratyvų, kurie nupiešia tam tikrus veiksmus ar patirtis kaip gėdingus, tuo lengviau nukentėjusieji galės atsigauti. Dėl patirto seksualinio smurto, nusikaltimo vykstant kariniam konfliktui ar po jo, ar seksualinio išnaudojimo vyraujant taikai, auka nėra kalta – tai turime suprasti mes patys, jei netyčia kažkur galvos kamputyje yra užsilikęs panašus įsitikinimas, ir tai turime padėti suvokti nukentėjusiesiems.
• Turime suvokti ir kiek įmanoma plačiau įtvirtinti nuostatas, kad žmonės, išgyvenę seksualinį smurtą / kitokius žiaurumus, ir žmonės, gimę kaip tokio smurto pasekmė, nepraranda savo vertės. Visi žmonės vertingi.
• Bet kuriuo atveju itin svarbu bendraujant su žmogumi, patyrusiu seksualinį smurtą, atsiminti, kad mūsų tikslas yra paremti žmogų, o ne atvirkščiai, tad stenkimės įgalinti juos – atkreipkime jų dėmesį į turimas stiprybes ar gebėjimus.
• Gali būti, kad žmogus savo pyktį ar kitus neigiamus jausmus perkels į pašnekovą, tad gali tekti pasiruošti atlaikyti intensyvių emocijų dozę.
• Jokiais būdais negalima lyginti situacijos su kitų patirtomis baisesnėmis patirtimis.
• Kartais geriausia, ką galime pasiūlyti, yra jaukus išbuvimas kartu tyloje. Mums tai puiki treniruotė išbūti su savo nerimu ir noru kažkaip sukontroliuoti situaciją, o mūsų pašnekovui tai yra puiki erdvė susidėlioti mintis be išorinio blaškymosi.
• Supraskime, kad mūsų galimybės ribotos – žmogui reikia laiko suvirškinti tokias patirtis ir net jei esame patyrę ką nors panašaus bei galvojame, kad galime padėti su geromis įžvalgomis, visgi geriau, jei tiesiog duosime erdvę tam žmogui pačiam prasiskleisti.
• Palaikykime žmogaus pastangas padėti sau net jei mums jos neatrodo pačios geriausios. Bandyti atkalbėti žmogų galime tik tuo atveju, jei tai, ką žmogus susiruošė daryti, yra akivaizdžiai kenksmingas veiksmas.

Pažeidžiami žmonės, moterys, vaikai, vyresni asmenys ir netgi vyrai, patyrę seksualinę prievartą, kuri realiai tampa jų kova, asmeniniu dalyvavimu kariniame konflikte, negali išdidžiai papasakoti, kad jų pažeistos kūno ribos, seksualinis išniekinimas, buvo svarbi kovos dalis, ir jie irgi išgyvenę herojai, sunkiai prisidėję prie kovos. Tad mažų mažiausiai, ką galime dėl jų padaryti, tai pradėti kurti naują naratyvą – tegul jie būna taikos ir išgyvenimo herojai, panašiai kaip karo veteranai, į kurių randus žiūrime su pagarba.