Teisingumo ministerija yra viena iš kertinių institucijų bet kurioje demokratinėje valstybėje. Ji rūpinasi teismais, žmogaus teisių apsauga, teisinės sistemos skaidrumu, aktyviai dalyvauja teisėkūroje, atstovauja valstybė tarptautiniuose ir šalies teismuose. Kai tokia institucija patenka į stiprios ideologinės kontrolės rankas – ypač kraštutinės dešinės – gali kilti nemažai grėsmių valstybės teisinei tvarkai, piliečių teisėms bei demokratijos principams.

Kraštutinės dešinės partijos dažnai siekia „pertvarkyti sistemą" ir neva „išvalyti ją nuo elito įtakos“. Skamba patraukliai, tačiau realybėje tai reiškia sukurti darbo vietas partijai lojaliems ir jų ideologiją įgyvendinantiems valstybės tarnautojams.

Teisingumo ministerija gali būti panaudota kaip politinis ginklas: prieš oponentus, žurnalistus ar pilietines organizacijas.
Tai ypač pavojinga kraštutinės dešinės ideologijoje, kur valstybės autoritetas laikomas aukščiau individualių teisių.

Kraštutinė dešinė dažnai deklaruoja „tradicinių vertybių“ gynybą, tačiau tai neretai virsta ribojimais žmogaus teisėms. Migrantai, LGBTQ+ bendruomenės nariai ar kitos mažumos tampa „taikiniais“, o teisinės institucijos – įrankiu šiems apribojimams įteisinti. Kai tokios nuostatos įsitvirtina teisingumo ministerijoje, mažėja ir valstybės įsipareigojimų laikymasis tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose. Tai gali reikšti atvirą konfliktą su Europos Sąjunga, kaip nutiko Lenkijai ir Vengrijai, praradusioms dalį ES finansavimo dėl teisinės valstybės pažeidimų.

Teisingumo ministerija, būdama ideologiškai paveikta, gali pradėti ardyti demokratinės kontrolės mechanizmus. Tokiu būdu valstybė pamažu praranda savikontrolės sistemą. Demokratijos nuosmukis paprastai nevyksta per vieną naktį – jis prasideda nuo mažų, bet kryptingų pokyčių.

Politologas prof. Kim Lane Scheppele iš Prinstono universiteto teigia, kad „populistai nedaro perversmų – jie naudoja teisę kaip įrankį valdžiai įtvirtinti“. Štai kodėl teisingumo ministerijos kontrolė tampa strateginiu taikiniu partijoms, siekiančioms sustiprinti savo valdžią be atviro autoritarizmo.

Jau visiškai netrukus iš naujosios Teisingumo ministerijos vadovybės galime sulaukti šių pastangų:

• bandymų pašalinti iš pareigų teise, o ne politiniais įsitikinimais, besivadovaujančius valstybės tarnautojus;

• ministerijos požiūrio ir pozicijų pasikeitimo teismuose, kuriuose Lietuvai tenka gintis dėl žmogaus teisių pažeidimų;

• didinti prokuratūros priklausomybę nuo politinės valdžios;

• riboti pilietinių organizacijų veiklą, motyvuojant „vertybiniais“ tikslais;

• švelninti atsakomybę dėl neapykantos kalbos ar diskriminacijos.

Teisingumo ministerija nėra dar vienas portfelis politinių derybų lentelėje. Tai institucija, nuo kurios priklauso pasitikėjimas visa valstybe. Kai ji atiduodama kraštutinei dešinei – jėgai, linkusiai matyti teisę kaip ideologinį instrumentą, o ne kaip visuomenės gėrio garantą – pavojus ne teorinis, o labai realus.

Demokratija žlunga ne tada, kai į ją atvirai kėsinamasi, o tada, kai ji tyliai paverčiama valdžios įrankiu.