Pasidalinti savo istorija galite - info@gayline.LT

"Kartais atrodo, kad vienatvė nėra tik būsena. Ji tampa rutina. Tokia tylia kasdienybės dalimi, kuri ryte pabunda kartu su tavimi ir vakare grįžta miegoti į tuščius namus. Man yra 26-eri, gyvenu Alytuje ir esu gėjus. Ilgą laiką galvojau, kad apie vienatvę neverta garsiai kalbėti, nes visi juk turi savų problemų. Bet pastaraisiais metais supratau, kad tylėjimas viską tik dar labiau pablogina. Rašau šį laišką todėl, kad galbūt yra žmonių, kurie jaučiasi taip pat.

Gyvenant mažame mieste vienatvė didesnė nei didmiesčiuose. Čia labai mažai galimybių būti savimi. Kartais net paprastas pasivaikščiojimas miesto centre kuria įtampą. Užtenka išgirsti kažkieno numestą komentarą apie „pyderus“, juokelius stotelėje ar parduotuvėje, ir vėl norisi susigūžti savyje, pasislėpti.

Skaudžiausia, kad tokių „juokelių“ kartais išgirstu ir namuose. Mano tėvai nežino, kad esu gėjus, nors turbūt nujaučia. Žiūrint televizorių kartais pasigirsta komentarai apie LGBTQ+ žmones – neva „kam čia reikia rodytis“, „tegul gyvena tyliai“. Būna ir dar geresnių – apie aną galą ir išmatas. Tuo metu tiesiog sėdžiu ir tyliu. Mintimis nesu tame kambaryje – stengiuosi pabėgti, o viduje vis tiek skauda.

Labai ilgai tikėjau, kad santykiai viską pakeis – surasiu meilę ir galėsiu bent savo namuose su juo sukurti mūsų saugius namus. Prieš kelerius metus susipažinau su vaikinu iš Kauno. Atrodė, pagaliau atsirado žmogus, su kuriuo galiu būti savimi. Draugavome beveik trejus metus. Ir nors tarp mūsų buvo daug gražių dalykų, santykiai per atstumą buvo ne mums.

Abu gyvenome su tėvais, abu dirbome, abu nuolat skaičiavome laiką ir pinigus. Būdavo vakarų, kai labai norėdavau tiesiog apsikabinti žmogų, kurį myliu, bet vietoje to tebuvo vaizdo skambutis ar kelios žinutės prieš miegą. Pavargome abu.

Po skyrybų ilgai kaltinau save. Galvojau, kad tai mano klaida. Kad jei gyvenčiau Vilniuje ar Kaune, viskas būtų kitaip.

Mažame mieste būti homoseksualiu žmogumi nėra paprasta. Pažinčių programėlės nepadeda. Čia tik keli žmonės užsiregistravę – daugelis bijo parodyti savo nuotrauką. Ir aš jų nesmerkiu – pats suprantu tą baimę. Kai aplink tiek daug pašaipų ir neapykantos, sunku būti atviru.

Baisiausia turbūt ne tai, kad neturi partnerio. Baisiausia yra jausmas, kad neturi su kuo nuoširdžiai pasikalbėti. Kartais atrodo, kad net nebežinau, kaip atrodo normalūs santykiai, galimybė mylėti. Noriu žmogiško ryšio – kai kažkam rūpi, kaip tu iš tikrųjų jautiesi.

Rašau šį laišką ne todėl, kad noriu gailesčio. Tiesiog noriu pasakyti garsiai tai, ką, manau, jaučia daug LGBTQ+ žmonių mažesniuose Lietuvos miestuose. Mes egzistuojame. Mes gyvename šalia jūsų. Ir labai dažnai jaučiamės vieniši.

Galbūt kažkas perskaitys šį laišką ir atpažins save. Gal ir jūs gyvenate mažame mieste. Gal slepiate save nuo šeimos. Gal pavargote nuo nesėkmingų pažinčių. Jei taip – norėčiau, kad žinotumėte, jog nesate vieni.

Todėl labai norėčiau, kad žmonės pasidalintų savo istorijomis, parašytų komentarą ar tiesiog pradėtų bendrauti. Nes man atrodo, kad mes per mažai kalbamės vieni su kitais. O parama, ypač tada, kai jautiesi vienišas, gali reikšti labai daug".