Mitas: oralinio sekso metu užsikrėsti neįmanoma

Tai vienas dažniausių mitų, kurį paneigia tiek Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), tiek JAV ar Europos Ligų kontrolės ir prevencijos centrai. Per oralinį seksą gali būti perduodama nemažai lytiškai plintančių infekcijų, tarp jų – gonorėja, sifilis, chlamidiozė, žmogaus papilomos virusas (ŽPV), herpes simplex virusas (HSV), hepatitai A ir B, o tam tikromis aplinkybėmis – ir ŽIV.

Pastaraisiais metais gydytojai vis daugiau dėmesio skiria ŽPV. Daugiau kaip 200 šio viruso tipų plinta odos ir gleivinių kontakto metu, o dalis jų gali sukelti vėžinius susirgimus.

Pasak Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros (IARC), didelės rizikos ŽPV tipai yra viena pagrindinių ryklės vėžio priežasčių. Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje Vakarų valstybių ryklės vėžio atvejų sparčiai daugėjo būtent dėl ŽPV infekcijų, perduodamų lytinių santykių metu. Moksliniai tyrimai rodo, kad kai kuriose šalyse ŽPV jau aplenkė rūkymą kaip dažniausią šio vėžio rizikos veiksnį.

Būtent todėl daugelyje valstybių tiek mergaitėms, tiek berniukams rekomenduojama skiepytis nuo žmogaus papilomos viruso.

Ar oralinio sekso metu galima užsikrėsti ŽIV?

Galima, tačiau ši rizika laikoma viena mažiausių tarp lytinių santykių formų. Ekspertai teigia, kad užsikrėtimo tikimybė priklauso nuo daugelio aplinkybių: ar burnoje yra žaizdelių, kraujuojančių dantenų, ar partneris turi didelį viruso kiekį kraujyje, ar įvyksta ejakuliacija į burną.

Jei ŽIV užsikrėtęs žmogus vartoja veiksmingą antiretrovirusinį gydymą ir jo viruso kiekis tampa nenustatomas, virusas lytiniu keliu nebeperduodamas.

Infektologai pastebi, kad viena dažniausių oralinio sekso metu perduodamų infekcijų yra gonorėja. Problema ta, kad gerklės gonorėja dažnai nesukelia jokių simptomų. Žmogus gali net neįtarti, jog yra užsikrėtęs, tačiau infekciją perduoti kitiems partneriams.

Būtent dėl šios priežasties gydytojai rekomenduoja reguliariai tikrintis žmonėms, kurie turi daugiau nei vieną seksualinį partnerį.

Ar prezervatyvai reikalingi oralinio sekso metu?

Taip. Gydytojai rekomenduoja naudoti prezervatyvus oralinio sekso metu, ypač su nauju arba atsitiktiniu partneriu. Atliekant oralinį seksą vulvai ar išangei rekomenduojamos specialios apsauginės latekso plėvelės (angl. dental dams). Nors jos vis dar naudojamos retai, tyrimai rodo, kad jos sumažina infekcijų perdavimo tikimybę.

Gydytojai rekomenduoja vengti oralinio sekso iš karto po dantų valymo, dantų siūlo naudojimo ar odontologinių procedūrų. To priežastis paprasta – smulkūs gleivinės pažeidimai gali padidinti infekcijų patekimo į organizmą tikimybę. Taip pat nerekomenduojama užsiimti oraliniu seksu, jei burnoje yra opelių, aktyvus herpesas ar kraujuoja dantenos.

Ką daryti po rizikingo kontakto?

Jeigu po oralinio sekso atsirado gerklės skausmas, opos burnoje, bėrimai, neįprastos išskyros ar padidėjo limfmazgiai, reikėtų kreiptis į gydytoją. Svarbu žinoti, kad daugelis lytiškai plintančių infekcijų gali būti besimptomės. Todėl rizikingą kontaktą turėjusiems žmonėms rekomenduojama profilaktiškai išsitirti net ir nejaučiant jokių negalavimų.

Moksliniai tyrimai rodo, kad apsaugos priemonės oralinio sekso metu naudojamos gerokai rečiau nei vaginalinio ar analinio sekso metu. Pavyzdžiui, JAV atliktų nacionalinių apklausų duomenimis, dauguma suaugusiųjų oralinio sekso metu prezervatyvų nenaudoja, nes mano, kad infekcijų rizika yra nereikšminga. Gydytojai pabrėžia, kad būtent toks klaidingas saugumo jausmas prisideda prie kai kurių lytiškai plintančių infekcijų plitimo.

Medikai pabrėžia, kad oralinis seksas nėra „nesaugus“, tačiau jis nėra ir visiškai saugus. Rizika užsikrėsti daugeliu lytiškai plintančių infekcijų išlieka, nors kai kurių jų tikimybė mažesnė nei kitų lytinių santykių metu.

Patikimiausi būdai sumažinti riziką išlieka tie patys: atviras pokalbis su partneriu, reguliari sveikatos patikra, skiepai nuo žmogaus papilomos viruso ir hepatito B bei apsaugos priemonių naudojimas su naujais ar atsitiktiniais partneriais.