Atrodytų, kad Vakarų Europoje seksualinė politiko orientacija jau seniai neturėtų būti rimta kliūtis rinkimuose. LGBTQ+ žmonių teisės daugelyje valstybių yra ginamos įstatymais, o visuomenės apklausos rodo gana aukštą tolerancijos ir palaikymo lygį. Tačiau rinkimų rezultatai kartais pasako daugiau nei apklausos.

Būtent tai nusprendė išsiaiškinti M. Jastramskis, nagrinėję 2024 metų Suomijos prezidento rinkimus. Gayline.LT redakcija nusprendė į šią temą pažvelgti atidžiau. Juo labiau, kad Suomijos rinkimai tapo savotišku eksperimentu: du pagrindiniai kandidatai laikėsi panašių pozicijų svarbiausiais užsienio ir saugumo politikos klausimais, todėl rinkėjų sprendimui galėjo turėti daugiau įtakos jų asmeninės savybės.

Kandidatas, kurio seksualinė orientacija nebuvo paslaptis

Antrajame Suomijos prezidento rinkimų ture varžėsi centro-dešinės kandidatas Alexanderis Stubbas ir žaliųjų atstovas Pekka Haavisto. P. Haavisto – atvirai homoseksualus politikas. Jo seksualinė orientacija Suomijoje buvo gerai žinoma. Jis rinkimuose pasirodė itin stipriai – surinko 48,4 proc. balsų ir nuo pergalės buvo vos per žingsnį.

Tuo pat metu Suomija yra viena liberalesnių Europos valstybių. Maždaug trys ketvirtadaliai jos gyventojų palaiko LGBTQ+ žmonių teises. Tad kyla klausimas: jeigu dauguma rinkėjų tokių teisių neabejotinai palaiko, ar seksualinė kandidato orientacija iš tikrųjų gali turėti įtakos balsavimo rezultatams?

Rinkėjų klausė, kodėl jie nebalsavo

Jaakko Hillo su kolegomis moksliniame žurnale Electoral Studies paskelbtame tyrime analizavo homofobiškų nuostatų poveikį Suomijos prezidento rinkimuose. Tyrėjai rinkėjams pateikė įvairias galimas priežastis, kodėl jie galėjo nebalsuoti už konkretų kandidatą. Tarp jų buvo partinė priklausomybė, lyderystė, kandidato patirtis, pasirodymas debatuose, gebėjimas būti vienijančia figūra ir net kandidato partneris.

Iš pirmo žvilgsnio nieko neįprasto – rinkėjai dažniausiai kaip priežastis įvardijo partiją, lyderystę ar kandidato gebėjimą vienyti visuomenę. Tačiau vienas atsakymas išsiskyrė. Pekka Haavisto partneris tapo svarbus dešimtims procentų rinkėjų.

Kai rinkėjų buvo klausiama apie heteroseksualius kandidatus, jų partneris praktiškai nebuvo reikšmingas pasirinkimo veiksnys. Tačiau P. Haavisto atveju situacija buvo visiškai kitokia. Net 35 proc. respondentų, kurie nebalsavo už P. Haavisto, jo partnerį įvardijo kaip vieną iš priežasčių, kodėl pasirinko kitą kandidatą. Nes partneris buvo vyras.

Tyrėjai neapsiribojo vien tiesioginiu klausimu. Jie atliko ir apklausos eksperimentą, kuriame respondentai turėjo vertinti kandidatų savybes. Vienai grupei tarp galimų pasirinkimų buvo pateiktas ir kandidato partneris, kitai – ne. Rezultatas buvo labai panašus. Skirtumas tarp grupių, leidžiantis įvertinti neigiamą reakciją į LGBT kandidatą, siekė apie 34,4 procentinio punkto.

Tai reiškia, kad dalis rinkėjų ne tik teoriškai turėjo neigiamų nuostatų LGBTQ+ žmonių atžvilgiu – tokios nuostatos galėjo būti tiesiogiai susijusios ir su jų politiniu pasirinkimu.

Lietuvoje situacija taip pat nėra vienareikšmė

Šis klausimas aktualus ne tik Suomijai. Lietuvoje atvirai homoseksualių politikų iki šiol buvo nedaug. Vienas žinomiausių pavyzdžių – Rokas Žilinskas, apie savo homoseksualumą viešai prabilęs jau būdamas Seimo nariu. Vėliau jis buvo išrinktas į parlamentą dar du kartus.

Kitas ryškus pavyzdys – Tomas Vytautas Raskevičius. Jis LGBTQ+ temomis atvirai kalbėjo dar rinkimų kampanijos metu.2020 metų Seimo rinkimuose Raskevičius buvo antrasis Laisvės partijos sąraše, tačiau po rinkėjų reitingavimo nukrito į trečią vietą.

Tai nebūtinai reiškia, kad jo seksualinė orientacija buvo priežastis, dėl kurios dalis rinkėjų jį reitingavo žemiau. Tačiau visuomenės nuostatos rodo, kad net tarp liberalesnių rinkėjų požiūris į LGBTQ+ teises nėra visiškai vienodas. Pavyzdžiui, Ainės Ramonaitės analizėje nurodoma, kad 2020 metais apie 20 proc. Laisvės partijos rinkėjų nepalaikė tos pačios lyties asmenų santuokos.

Ar apklausose žmonės sako tai, ką iš tiesų galvoja?

Viešosios nuomonės apklausose žmonės kartais gali vengti išsakyti socialiai nepriimtinas pažiūras. Todėl gali atrodyti, kad visuomenė yra liberalesnė, nei yra iš tikrųjų. Tačiau Suomijos atvejis parodė kai ką kitą – dalis rinkėjų gana atvirai pripažino, kad kandidato partneris buvo viena iš priežasčių nebalsuoti už P. Haavisto.

Tai ypač įdomu turint omenyje bendrą Suomijos kontekstą. Šalyje LGBT teises palaiko didžioji visuomenės dalis, tačiau egzistuoja ir mažuma, kurios nuostatos yra priešingos. Būtent ši mažuma rinkimuose gali tapti reikšminga.

Alexanderis Stubbas laimėjo surinkęs 51,6 proc. balsų, o Haavisto gavo 48,4 proc. Skirtumas – vos 3,2 procentinio punkto. Todėl tyrimo autoriai kelia platesnį klausimą: jeigu daliai rinkėjų LGBT kandidato seksualinė orientacija iš tiesų tampa balsavimo motyvu, ar tokios nuostatos gali pakeisti rinkimų rezultatą?

Šiuo atveju atsakymas nėra vien teorinis. Tyrimas nereiškia, kad būtent homofobija nulėmė Suomijos prezidento rinkimus. Rinkėjų pasirinkimą lemia daugybė veiksnių, o kandidato partija, lyderystė, patirtis ir politinės pozicijos taip pat buvo svarbios.

Tačiau tyrimas atskleidžia kitą, ne tokią patogią Vakarų demokratijų realybę: net visuomenėse, kurios save laiko liberaliomis ir tolerantiškomis, asmeninės nuostatos apie seksualinę orientaciją gali tapti konkrečiu veiksmu balsuojant. Ir kartais keli procentai rinkėjų gali būti būtent tie, kurie nusprendžia, kas laimės rinkimus.