LRT skelbia, kad jaunuolių grupė Vilkpėdėje buvo pastebėta ant tilto per Tūkstantmečio gatvę. Jie laikė plakatą su užrašu „Protestas prieš LGBT ideologiją“ ir mojavo Lietuvos vėliavomis. Kai kurie protestuotojai buvo užsidengę veidus skarelėmis, slidinėjimo ar saulės akiniais.

Viena pro šalį ėjusi vilnietė dėl akcijos kreipėsi į policiją, įžvelgdama galimą neapykantos kurstymą. Moteris taip pat sakė nesijautusi saugiai, o protestuotojų elgesį vertino kaip agresyvų. Jai užkliuvo ir tai, kad jaunuoliai mojavo pravažiuojantiems automobiliams, esą blaškydami vairuotojus.

Policija, atvykusi į vietą, nustatė, kad protestuotojai turi savivaldybės leidimą. Pareigūnų vertinimu, vien pats plakatas „Prieš LGBT ideologiją“ teisinės atsakomybės neužtraukė. Savivaldybė savo ruožtu nurodė, kad buvo informuota apie akciją „už prigimtinę šeimą, vaikų apsaugą nuo negatyvios informacijos“, Lietuvos vėliavų ir plakatų demonstravimą.

Kas yra „LGBT ideologija“?

Būtent ši frazė ir yra svarbiausia visos istorijos dalis. „LGBT ideologija“ skamba taip, tarsi būtų kalbama apie konkrečią politinę programą, doktriną ar organizuotą ideologinį judėjimą. Tačiau realybėje LGBT yra įvairūs žmonės su skirtingomis pažiūromis, religiniais įsitikinimais, socialinėmis nuostatomis ir gyvenimo būdu.

Kyla klausimas: jeigu protestuojama prieš „LGBT ideologiją“, tai kas yra konkretus protesto objektas? Šis klausimas svarbus todėl, kad abstrakti sąvoka leidžia išvengti kalbėjimo apie konkrečius žmones. Kur kas sunkiau pasakyti: „mes protestuojame prieš LGBT žmonių teisę nebūti diskriminuojamiems“, todėl atsiranda patogesnis terminas – „ideologija“. Tuomet galima sakyti, kad kovojama ne prieš žmones, o prieš „idėją“. Tačiau LGBT žmonės nėra idėja.

Tai žmonės, turintys šeimas, darbus, draugus, savo namus, santykius, teisę į privatų gyvenimą ir teisę nebūti diskriminuojami. Tolerantiško jaunimo asociacijos vadovas Artūras Rudomanskis savo „Facebook“ įraše būtent ir siūlo pradėti nuo šio klausimo. „Prieš ką iš tiesų protestuojama?“ – klausia jis.

A. Rudomanskis ragina pirmiausia atkreipti dėmesį į plakatą ir jo formuluotę, o tada klausti, iš kur atsirado pats terminas „LGBT ideologija“ ir kam jis naudingas. Jo vertinimu, tai nėra mokslinis ar teisinis terminas, apibrėžiantis LGBT žmones. Jis vadina šią sąvoką politiniu ir retoriniu konstruktu, kuris ilgainiui buvo naudojamas įvairių konservatyvių ir radikalių politinių jėgų retorikoje.

Artūtas atkreipia dėmesį į tai, kad panaši retorika buvo naudojama Rusijos propagandoje kalbant apie tariamus „pūvančius Vakarus“, taip pat įvairių populistinių politinių judėjimų Vidurio Europoje. Pasak Rudomanskio, Lietuvoje šį naratyvą taip pat aktyviai naudoja kraštutinės dešinės grupės ir įvairūs sąmokslo teorijų platintojai.

Kodėl „ideologija“ yra patogesnė už žmogų?

A. Rudomanskis pateikia įdomų argumentą: abstrakti „ideologija“ yra patogesnis priešas nei konkretus žmogus: „Kovoti prieš konkrečius žmones ir jų bazines teises skamba visai kitaip nei kovoti prieš kažkokią neapibrėžtą „ideologiją“.

Tai svarbi politinės komunikacijos taktika. Kai kalbama apie žmones, natūraliai atsiranda klausimai apie jų teises, orumą, diskriminaciją ir lygybę. Tačiau kai žmogus paverčiamas „ideologijos atstovu“, jį galima pateikti kaip grėsmę. Tada homoseksualus vyras tampa ne kaimynu, kolega ar šeimos nariu, o tariamu „ideologiniu priešu“. Lesbietė tampa ne konkrečiu žmogumi, o „ideologijos skleidėja“. Translytis žmogus tampa „ideologijos dalimi“. Ir taip labai lengvai sukuriamas dirbtinis konfliktas tarp „paprastų žmonių“ ir tariamos abstrakčios jėgos.

Nuo plakato iki realių žmonių

LRT skelbia, kad Vilkpėdėje pastebėta grupė „Tėvynės gynėjai“ jau anksčiau buvo minima dėl viešų akcijų. Grupė veikia per anoniminę „Telegram“ susirašinėjimo erdvę, prie jos jungiasi nemažai jaunų vyrų, tarp jų – ir nepilnamečių. LRT nurodo, kad grupė taip pat rengia akcijas prieš migraciją ir skelbia idėjas apie Lietuvos kultūros bei baltosios rasės gynimą.

Lietuvos gėjų lygos atstovė Monika Anatanaitytė LRT teigė, kad šūkis apie „LGBT ideologiją“ nėra atsitiktinis. „Autoriai turi pakankamai informacijos apie saviraiškos laisvės ir neapykantos kurstymo ribas ir akciją bando vykdyti jose“, – sakė ji.

Tiesa, saviraiškos laisvė nėra absoliuti. Lietuvoje neapykantos kurstymo atvejai dėl seksualinės orientacijos jau yra pasiekę teismus. Prokuratūra yra skelbusi apie bylas, kuriose žmonės buvo kaltinami ar nuteisti dėl viešo tyčiojimosi, niekinimo, neapykantos kurstymo ar raginimo smurtauti prieš homoseksualius žmones.

Martynas Norbutas: tai jau nebe vien apie plakatą

Martynas Norbutas, „GayLine.LT“ redaktorius, mano, kad Vilkpėdės įvykis turėtų būti vertinamas platesniame kontekste. "Man šioje istorijoje labiausiai nerimą kelia ne pats plakatas. Baugu, kad kaip lengvai viešojoje erdvėje normalizuojama kalba, kurioje LGBTQ+ žmonės paverčiami kažkokia abstrakčia grėsme", - sako jis.

Jis priduria: „LGBT ideologija“ yra labai patogi sąvoka, nes joje nėra žmonių. Joje nėra Tomo, Jono, Ievos ar Marijos. Nėra poros, kuri kartu augina vaiką. Nėra žmogaus, kuris ryte eina į darbą ir vakare grįžta namo pas savo partnerį. Yra tik tariama „ideologija“, su kuria labai patogu kovoti".

Anot jo, baugu, kai grupė jaunų žmonių susirenka viešoje vietoje su agresyviai skambančia politine žinute, slepia veidus ir protestuoja prieš konkrečią visuomenės grupę. Kyla klausimas, kodėl jie nenori būti atpažįstami? Jeigu tiki savo idėja ir manai, kad ji yra morališkai teisinga, kodėl reikia slėpti veidą?

"Man atrodo, kad tokiose situacijose policijos ir kitų institucijų vaidmuo neturėtų apsiriboti klausimu, ar protestuotojai turi leidimą. Leidimas protestuoti yra viena. Visuomenės saugumo jausmas – kita", - priduria jis.

Martyno nuomone, tokie protestai gali būti organizuojami prieš įvairias žmonių grupes. Kai visuomenėje tampa priimtina vienos žmonių grupės teises paversti tariama „grėsme“, toks pats politinis mechanizmas gali būti panaudotas ir prieš kitus žmones.

"Šiandien tai gali būti LGBT. Rytoj – migrantai. Kitą dieną – religinė ar etninė mažuma, politiniai oponentai, žurnalistai ar bet kas, kas neatitinka dominuojančios daugumos įsivaizdavimo. Todėl kova su neapykanta nėra vien kova už vieną bendruomenę. Tai kova už principą, kad žmogaus teisės nepriklauso nuo to, kiek žmonių tuo metu yra pasirengę tą žmogų priimti", - sako jis.