Žmogaus papilomos virusas yra itin paplitęs. Jis perduodamas per intymų odos ir gleivinių kontaktą, įskaitant lytinius santykius. Dauguma infekcijų per tam tikrą laiką išnyksta savaime, tačiau kai kurie aukštos onkogeninės rizikos ŽPV tipai gali išlikti organizme ir sukelti ląstelių pakitimų. Ilgainiui dalis jų gali progresuoti į vėžį.

ŽPV siejamas ne tik su gimdos kaklelio, bet ir su išangės, varpos, makšties, vulvos bei burnaryklės vėžiu. Todėl viruso keliama rizika aktuali įvairių lyčių ir seksualinių orientacijų žmonėms.

Vis dėlto ne visi, užsikrėtę ŽPV, susirgs vėžiu. Riziką lemia daugybė veiksnių: viruso tipas ir infekcijos trukmė, imuninės sistemos būklė, amžius, ŽIV infekcija, ankstesni su ŽPV susiję susirgimai ir kitos aplinkybės.

LGBTQ+ žmonių sveikatos kontekste svarbu vengti dviejų kraštutinumų – nei ignoruoti didesnę riziką turinčių grupių poreikių, nei sudaryti įspūdį, kad seksualinė orientacija savaime reiškia ligą.

Tyrimas, pakeitęs požiūrį į išangės vėžio prevenciją

Svarbus lūžis įvyko 2022 metais, kai medicinos žurnale „The New England Journal of Medicine“ buvo paskelbti ANCHOR klinikinio tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavo 4 459 ŽIV gyvenantys žmonės, kuriems buvo nustatyti didelio laipsnio išangės intraepiteliniai pakitimai, žymimi santrumpa HSIL.

Tokie pakitimai dar nėra vėžys, tačiau jie laikomi reikšmingais ikivėžiniais pokyčiais, galinčiais progresuoti į piktybinę ligą. Dalyviai atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes: vieniems ikivėžiniai pakitimai buvo gydomi, o kitiems taikytas aktyvus stebėjimas. Vidutinis stebėjimo laikotarpis siekė 25,8 mėnesio.

Rezultatai buvo reikšmingi. Gydymo grupėje nustatyti devyni išangės vėžio atvejai, o aktyviai stebėtų dalyvių grupėje – 21. Tyrėjai apskaičiavo, kad gydymas santykinį vėžio išsivystymo dažnį sumažino 57 procentais.

Tai nereiškia, kad 57 procentai negydytų žmonių būtų susirgę vėžiu. Kalbama apie santykinį vėžio išsivystymo dažnio sumažėjimą, palyginti su aktyvaus stebėjimo grupe. Tyrimo rezultatai taip pat turi statistinio neapibrėžtumo, todėl jų nereikėtų interpretuoti kaip tikslaus poveikio kiekvienam žmogui.

Dar viena svarbi aplinkybė: tyrime dalyvavo ŽIV gyvenantys žmonės, kuriems HSIL jau buvo patvirtinti. Todėl rezultatų negalima automatiškai pritaikyti visiems gyventojams ar laikyti įrodymu, kad kiekvienam žmogui būtina atlikti išangės patikrą. Tačiau tyrimas suteikė tvirtų įrodymų, kad didelės rizikos pakitimų gydymas gali padėti išvengti dalies išangės vėžio atvejų.

Kam rekomenduojama tikslinė patikra?

2024 metais Tarptautinė išangės neoplazijų draugija (IANS) paskelbė konsensuso gaires, kuriose nurodė, kurioms grupėms reikėtų svarstyti tikslinę išangės vėžio patikrą ir nuo kokio amžiaus tai daryti. Rekomendacijos parengtos atsižvelgiant į skirtingų grupių riziką bei diagnostinių paslaugų prieinamumą.

Pagal šias gaires:

• Nuo 35 metų patikrą rekomenduojama pradėti ŽIV gyvenantiems vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais, ir ŽIV gyvenančioms translytėms moterims.

• Nuo 45 metų patikra rekomenduojama kitiems ŽIV gyvenantiems žmonėms, taip pat ŽIV neturintiems vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais, ir translytėms moterims.

• Po solidinių organų transplantacijos patikrą rekomenduojama pradėti praėjus maždaug dešimčiai metų.

• Žmonėms, kuriems diagnozuoti tam tikri su ŽPV susiję ikivėžiniai pakitimai ar vėžys, taip pat kai kurioms kitoms didesnės rizikos grupėms patikra gali būti svarstoma individualiai.

Šios rekomendacijos nėra universalus nurodymas kiekvienam žmogui atlikti tyrimą. Sprendžiant dėl patikros svarbu įvertinti individualią riziką, amžių, sveikatos istoriją ir tai, ar yra galimybė atlikti reikalingus papildomus tyrimus.

JAV Nacionalinių sveikatos institutų (NIH) rekomendacijose taip pat numatytas išangės vėžio prevencijos kelias ŽIV gyvenantiems žmonėms. Jame svarbūs reguliarūs simptomų ir išangės srities įvertinimai, o tinkamoms grupėms – laboratoriniai tyrimai bei didelės raiškos anoskopija, jei ji prieinama.

Kaip atliekama išangės patikra?

Patikra nėra vienas universalus tyrimas. Gydytojas, atsižvelgdamas į riziką ir vietos medicinos galimybes, gali pasiūlyti kelis skirtingus metodus. Vienas jų – išangės citologinis tyrimas, kai įvertinamos ląstelės ir ieškoma pakitimų. Kai kuriais atvejais atliekamas aukštos rizikos ŽPV tyrimas, įskaitant konkrečių viruso tipų nustatymą.

Jei rezultatai rodo didesnę pakitimų tikimybę, gali būti rekomenduojama didelės raiškos anoskopija (HRA). Šio tyrimo metu specialiu optiniu prietaisu detaliai apžiūrimas išangės kanalas, o įtartinose vietose prireikus paimama biopsija – nedidelis audinio mėginys, kuris ištiriamas laboratorijoje.

HRA padeda nustatyti ikivėžinius pakitimus ir, jei reikia, planuoti jų gydymą. Tačiau tyrimo prieinamumas skirtingose šalyse ir gydymo įstaigose nevienodas. Ne kiekvienam žmogui reikia visų išvardytų tyrimų, o tinkamą planą turėtų parinkti sveikatos priežiūros specialistas.

Kokie simptomai turėtų paskatinti kreiptis į gydytoją?

Išangės vėžys ankstyvose stadijose gali nesukelti aiškių simptomų. Kai jie atsiranda, gali būti sunku atskirti piktybinę ligą nuo dažnesnių ir nepiktybinių būklių, pavyzdžiui, hemorojaus ar išangės įplėšos.

Atkreipkite dėmesį į šiuos požymius:

• kraujavimą iš išangės;

• nuolatinį ar pasikartojantį skausmą;

• apčiuopiamą gumbelį ar patinimą;

• užsitęsusį niežėjimą ar diskomfortą;

• neįprastas išskyras;

• tuštinimosi įpročių pokyčius, kurie nepraeina.

Šie simptomai nebūtinai reiškia vėžį, tačiau naujus, pasikartojančius ar užsitęsusius požymius svarbu aptarti su gydytoju. Nereikėtų laukti, kol jie taps stipresni, ypač jei žmogus priklauso didesnės rizikos grupei.

Taip pat svarbu žinoti, kad simptomų nebuvimas negarantuoja, jog ikivėžinių pakitimų nėra. Būtent todėl tikslinė patikra tam tikroms grupėms gali būti naudinga net tada, kai žmogus jaučiasi gerai.

ŽPV vakcina – svarbi prevencijos dalis

Viena veiksmingiausių priemonių mažinti su ŽPV susijusių ligų riziką yra vakcinacija. Lietuvoje nuo 2023 metų vasario pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių valstybės lėšomis nuo ŽPV pradėti skiepyti ne tik vienuolikmetės mergaitės, bet ir tokio paties amžiaus berniukai. Naudojama devynvalentė vakcina, apsauganti nuo kelių ŽPV tipų.

Vakcina geriausiai veikia tada, kai su atitinkamais viruso tipais dar nesusidurta, todėl skiepijama dar iki tikėtinos seksualinio gyvenimo pradžios. Tačiau dėl galimybės pasiskiepyti ir vyresniame amžiuje verta pasitarti su gydytoju, atsižvelgiant į individualią situaciją ir galiojančias rekomendacijas.

Svarbu suprasti, kad vakcina negydo jau esančios ŽPV infekcijos ir nepanaikina susiformavusių ikivėžinių pakitimų. Ji padeda apsisaugoti nuo naujų infekcijų tais viruso tipais, nuo kurių saugo vakcina.

Net ir paskiepytiems žmonėms, priklausantiems didesnės rizikos grupėms, gali reikėti individualaus patikros plano.

O kaip yra Lietuvoje?

Tarptautinės rekomendacijos nereiškia, kad visose šalyse jau veikia vienodos išangės vėžio patikros programos. Lietuvoje nėra visuotinės, visiems gyventojams skirtos išangės vėžio patikros programos, todėl individualus ištyrimas priklauso nuo žmogaus rizikos, simptomų ir gydytojo rekomendacijų.

Jei žmogus gyvena su ŽIV, turi kitų imuninę sistemą veikiančių būklių, anksčiau buvo nustatyta su ŽPV susijusių pakitimų arba priklauso kitai didesnės rizikos grupei, verta apie išangės vėžio prevenciją pasikalbėti su savo gydytoju. ŽIV priežiūros specialistai gali padėti įvertinti riziką ir nukreipti papildomiems tyrimams, jei jų reikia.

Kreiptis pagalbos neturėtų trukdyti baimė būti teisiamam dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Sveikatos priežiūra turi būti pagarbi, konfidenciali ir paremta medicininiais poreikiais.

Prevencija svarbiausia

Naujosios išangės vėžio patikros gairės rodo, kad medicinoje vis daugiau dėmesio skiriama ne vien ligos gydymui, bet ir galimybei užkirsti jai kelią dar ikivėžinių pakitimų stadijoje.

ANCHOR tyrimas parodė, kad gydant nustatytus didelio laipsnio ikivėžinius pakitimus galima reikšmingai sumažinti išangės vėžio išsivystymo dažnį konkrečioje didesnės rizikos grupėje. Tarptautinės gairės savo ruožtu padeda nustatyti, kam tikslinė patikra gali būti naudingiausia.

Praktinė žinia paprasta: verta pasidomėti ŽPV vakcinacija, neatidėlioti gydytojo konsultacijos atsiradus simptomams ir, jei priklausote didesnės rizikos grupei, aptarti individualios patikros galimybes.

LGBTQ+ sveikatos priežiūra neturėtų remtis nei stereotipais, nei baime. Ji turi prasidėti nuo tikslios informacijos, pagarbos žmogui ir galimybės laiku gauti reikalingą medicinos pagalbą.