„It’s a Sin“ sugrįžta: šįkart istoriją pasakos šokis
Penkerius metus po televizijos serialo „It’s a Sin“ premjeros jo pasakojimas apie meilę, draugystę ir AIDS epidemijos sukrėstą kartą rengiasi naujam gyvenimui. Britų šokio trupė „Rambert“ istoriją perkelia į sceną. Užuot pasirinkę įprastą miuziklą, kūrėjai ketina leisti kalbėti judesiui, muzikai ir kūnams, kurių laisvė buvo viena svarbiausių originalaus kūrinio temų.
Apie būsimą pastatymą lapkričio 16 dieną pranešė „The Guardian“. Premjera planuojama 2027 metų vasarį Mančesterio „Aviva Studios“, o vėliau spektaklis turėtų keliauti po Jungtinę Karalystę. Tai dar ne įvykęs pasirodymas, o pristatytas kūrybinis sumanymas, todėl jo meninį rezultatą bus galima vertinti tik pasirodžius spektakliui.
Kodėl pasirinktas šokis?
„It’s a Sin“ televizijos serialas pasakojo apie jaunus žmones, devintajame dešimtmetyje Londone atrandančius draugystę, seksualumą ir bendruomenę. Jų gyvenimus palaipsniui užtemdo AIDS epidemija, ligos baimė, visuomenės abejingumas ir artimųjų netektys. Serialo stiprybė buvo ne vien tragedijos vaizdavimas: prieš skaudžias netektis žiūrovai pamatė visavertį, spalvingą ir triukšmingą gyvenimą.
Būtent šį kontrastą scenoje nori išsaugoti „Rambert“ meno vadovas ir choreografas Benoit Swan Pouffer. Pasak „The Guardian“, jis pasiūlė ne miuziklo, o šokio spektaklio formą. Tokia kryptis leidžia kalbėti apie kūniškumą, artumą ir praradimą net tada, kai žodžių nepakanka.
Šokis čia nėra vien dekoracija. Devintojo dešimtmečio klubai daugeliui gėjų buvo vietos, kuriose galima trumpam atsitraukti nuo kasdienio spaudimo, susitikti bendraminčius ir nevaržomai būti savimi. Šokių aikštelėje kūnas, kurį viešumoje tekdavo kontroliuoti ar slėpti, tapdavo laisvės ženklu.
Džiaugsmas, kurio nevalia užmiršti
Kalbant apie AIDS epidemiją lengva susitelkti vien į mirtį, medicinos istoriją ir politinį neveiklumą. Visi šie dalykai svarbūs. Vis dėlto toks pasakojimas gali užgožti žmonių gyvenimus iki ligos ir tarp sunkių jos etapų. Jie kūrė muziką, įsimylėdavo, pykdavosi, juokaudavo ir švęsdavo.
Serialo kūrėjas Russellas T. Daviesas ne kartą pabrėžė norėjęs parodyti ne tik praradimus, bet ir žmonių gyvenimų vertę. Būsimo sceninio pastatymo sumanymas atitinka šią kryptį: prisiminimas neturi virsti vien gedulo ceremonija. Atmintis gali būti gyva, triukšminga ir net linksma, jeigu neužmirštama, kokią kainą teko sumokėti.
Tokia perspektyva aktuali ir jaunesnei auditorijai, kuri AIDS krizę pažįsta tik iš pasakojimų. Ji gali žinoti medicininius faktus, bet nejausti laikotarpio atmosferos: nežinios, viešo pasmerkimo ir kartu stiprėjusio bendruomeninio solidarumo. Menas gali padėti suvokti, kad istorija vyko ne abstrakčiai „kažkada“, o konkrečių jaunų žmonių namuose, baruose ir draugų ratuose.
Muzika, vaizdas ir pasakojimas
Skelbiama, kad spektaklyje bus naudojamas vaizdo turinys ir pasakojimo elementai. Scenarijų rengia Kaite O’Reilly, muziką kurs Romanas GianArthuras, o skambesio dalimi taps ir su serialu siejama „Pet Shop Boys“ daina. Šie sprendimai rodo, kad kūrėjai nesiekia tiesiog atkartoti televizijos epizodų scenoje.
Televizijoje istoriją pirmiausia neša aktorių dialogai ir stambūs planai. Šokio spektaklyje tas pats jausmas turi būti perduodamas atstumu, ritmu, erdve ir choreografija. Tai kūrybinė rizika: subtilius santykius galima supaprastinti, bet galima ir atverti naują jų sluoksnį.
Ypač įdomu, kaip bus perteiktas bendruomenės patyrimas. Serialas daug kalbėjo apie pasirinktą šeimą – draugus, kurie tampa artimiausiais žmonėmis, kai biologinė šeima atstumia ar nesupranta. Scenoje tokį ryšį gali perteikti grupės judesys: vienas žmogus atsiskiria, kiti jį pagauna, kažkas lieka tuščioje erdvėje.
Istorija, kuri nesibaigė
Nors ŽIV gydymas per kelis dešimtmečius pasikeitė iš esmės, stigma neišnyko. Dėl to „It’s a Sin“ nėra tik pasakojimas apie praeitį. Jis primena, kaip svarbu laiku suteikti patikimą informaciją, sveikatos paslaugas ir žmogišką paramą, o ne baimę paversti moraliniu nuosprendžiu.
Kultūrinis serialo gyvenimas po premjeros rodo, kad jo temos nesutelpa į vieną ekraną ar vieną kartą. Sceninis variantas suteiks progą pažįstamą istoriją patirti kitaip. Ir galbūt primins vieną svarbiausių jos minčių: žmonių, kuriuos istorija ilgai bandė nutildyti, gyvenimai verti ne tik atminimo, bet ir viso scenos dėmesio.
- Prisijunkite jei norite komentuoti
