Įsigalėjus krikščionybei Vakarų visuomenėje seksualumas buvo griežtai kontroliuojamas religinių ir moralinių normų. Seksas ilgą laiką buvo siejamas tik su reprodukcija, o bet kokia „neįprasta“ ar neheteronormatyvi praktika – su nuodėme ar iškrypimu. Ši gėdos kultūra veikia iki šiol: daugelis žmonių užauga su mintimi, kad seksas – tai „nepadoru“, „gėdinga“, „privatu“ net tada, kai apie jį kalbama siekiant užtikrinti gerą sveikatą ar šviesti visuomenę.

Kalbant apie LGBTQ+ bendruomenę, situacija dar jautresnė. Gėjų ar trans asmenų seksualumas dažnai yra ne tik nepatogi, bet ir įvairias reakcijas sukelianti tema. Užtenka pavartyti komentarus internete ir galima įsitikinti, kad žmonės kalba apie tai, kaip gėjai mylisi. Kai kuriems žmonėms atrodo, kad LGBTQ+ egzistavimas jau savaime yra susietas tik su „iškreipta“ seksualine veikla. Tuo metu heteroseksualūs santykiai laikomi „neutraliais“. Tiesa, apie jų egzistavimą niekas taip pat garsiai neskuba kalbėti.

Daugelyje mokyklų lytinis švietimas vis dar apsiriboja anatomijos pagrindais ir perspėjimais apie neplanuotą nėštumą. Apie malonumą, sutikimą, ribas, įvairius seksualumo išraiškos būdus vengiama net užsiminti. O jei kalba pakrypsta apie LGBTQ+ seksualumą – dažnai įsivyrauja tyla. Tai skatina mitus, baimes ir sudaro sąlygas neapykantai gimti.

Kai sekso tema yra tabu, žmonės priversti viską aiškintis patys – o tai nebūtinai yra geros patirtys. Atviras, pagarbus kalbėjimas apie lytinį aktą – tai ne vulgarumas, o sveikas santykis su savimi ir kitais. Jis padeda suprasti savo kūną, ribas, poreikius, mažina gėdą ir skatina saugumą. Bet ši paprasta tiesa ne visiems suprantama.

LGBTQ+ bendruomenėje atvirumas kalbant apie seksą gali būti gyvybiškai svarbus. Kalbėti - reiškia atsisakyti kaltės jausmo, kurį tiek metų primetė visuomenė. Tai reiškia įgalinti save gyventi visavertį, sąmoningą ir saugų gyvenimą. Lytinis aktas nėra gėdinga ar „nepatogi“ tema – nebent mes patys ją tokia padarome. Kuo ilgiau apie seksą kalbėsime tik puse lūpų, tuo daugiau liks vietos mitams, baimei ir gėdai. Atvirumas – tai ne provokacija. Tai laisvės forma. Ir kol kalbėsime su pagarba, atsakomybe nebus nieko nepadoraus tame, kad tiesiog esame žmonės – turintys kūnus, jausmus ir poreikius.