Šis klausimas nėra vien emocinis ar moralinis – jis yra ir politinis, ir socialinis. O kartu ir asmeninis – ypač tiems, kurie kiekvieną kartą turi įvertinti ar aplink juos aplinka yra saugi prieš paliesdami savo mylimojo/osios/ųjų ranką ar pabučiuodami į skruostą.

Viena iš esminių priežasčių, kodėl gėjų bučiniai viešumoje vertinami kitaip nei heteroseksualūs, slypi mūsų visuomenės stereotipuose. Ilgą laiką tai kas buvo laikoma norma formavosi remiantis heteronormatyvumu – įsitikinimu, kad tik heteroseksualumas yra „natūrali“ ar „teisinga“ orientacija. Dėl šios priežasties viskas, kas išeina už šių ribų, vertinama kaip „kitoniška“, „nuodėminga“ ar net „netinkama“.

LGBTQ+ žmonės Lietuvoje dažnai jaučiasi priversti prisitaikyti – „nerodyti jausmų“, kad nesulauktų komentarų, žvilgsnių ar net fizinio smurto. Tai yra prievarta tylėti. Tereikia išeiti į gatvę ir atkreipti dėmesį kaip joje elgiasi skirtingos poros. Heteroseksualios šeimos nariai dažnai vienas kitą laiko už rankos, parkuose galime pamatyti apsikabinimus, bučinius – ir atrodo, tai nieko nestebina. Kaip dažnai matome homoseksualius žmones reiškiančius tokius pat jausmus?

Kai vyras pabučiuoja moterį – tai meilė. Kai vyras pabučiuoja vyrą – tai jau „demonstravimas“. Gėjų bučinys vertinamas kaip politinis pareiškimas net tada, kai jis tėra tik momentinė, spontaniška meilės ar jausmo išraiška, kuria dalinasi du žmonės.

Dar daugiau komentarų sulaukia tie, kurie pasidalina savo tos pačios lyties asmenų šeimos nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Atrodo, priešingai nei visas kitas pasaulis, LGBTQ+ bendruomenės nariai neturi teisės būti savimi ir džiaugtis vienu kitu.

Taigi, mūsų visuomenei gėjų bučinys nėra tik intymus gestas. Reakcijos tampa veidrodžiu – atspindinčiu esamą padėtį visuomenėje, demokratijos ir žmogaus teisių padėtį šalyje. Kol dviejų vyrų ar dviejų moterų bučinys bus diskusijų „tema“, tol mūsų visuomenė negalės vadintis nei atvira, nei lygiateise.

Problema ta, kad liejantiems neapykantą vargu ar rūpi demokratija ar Lietuvos išlikimas. Akivaizdu, kad šalis stipri tiek, kiek stiprūs jos žmonės. Kai bet kuris pilietis gali tapti persekiojimo auka tik todėl, kad kažkam nepatinka ką jis myli, kaip rengiasi ar atrodo, tai kuria nepasitikėjimo atmosferą. Žmonės užsidaro savo „burbuluose“, dingsta poreikis bendruomeniškumui, veikimui kartui, norui padėti.

Dalis neapykantos skleidėjų to ir siekia – kelti nepasitikėjimą vieni kitais ir taip įgauti galią. Tokie veikėjai sulaukia nemažai dėmesio, paramos ir padrąsinimų. Kuriamos specialios socialinių tinklų grupės, kurios vienija tūkstančius žmonių. Jose neapykanta kitoniškumui liejasi laisvai, o grupių moderatoriai džiaugiasi turintys galią valdyti mases ir būti reikšmingi.

Parama neapykantai stebima ir iš Lietuvai nedraugiškų šalių. Čia kuriami netikri profiliai, neegzistuojantys žmonės, kurie neva rašo įžeidžius komentarus ir taip provokuoja kitus, realius Lietuvos gyventojus įsijungti į procesą. Tokiu būdu kuriama baimės ir nesaugumo kultūra, kurioje visi gali būti užsipulti, iš jų išsityčiota.