Kalbant apie tarpukario Lietuvą, svarbu prisiminti, kad LGBTQ žmonės egzistavo ir tuomet, nors apie juos dažniausiai buvo nutylima arba publikuojama informacija apie paskirtas bausmes. 1918–1940 m. galiojęs Rusijos imperijos baudžiamasis kodeksas, perimtas Lietuvos teisinėje sistemoje, kriminalizavo vyrų tarpusavio santykius. Istorikai pažymi, kad ši norma buvo taikoma ir nepriklausomoje Lietuvoje, nors viešų diskusijų apie seksualinę orientaciją ar lyties tapatybę praktiškai nebuvo – tokios temos buvo laikomos tabu.

Tarpukario spaudoje retkarčiais pasirodydavo pranešimų apie moralės skandalus ar paskirtas baudas - taigi socialinė stigma ir rizika tiesiog būti savimi buvo didelė. Tiesa, ypač Kaune kultūrinis gyvenimas  buvo gerokai įvairesnis, nei dažnai įsivaizduojame šiandien. Menininkų, teatro ir bohemos aplinkoje egzistavo neformalios erdvės, kuriose socialinės normos buvo lankstesnės, net jei viešai apie tai nebuvo kalbama.

Taigi, nepaisant atgautos nepriklausomybės - deja, bet tuometiniai politikai nuvylė LGBTQ+ bendruomenę, kaip tai daro ir šiandien. Tai nesumenkina nepriklausomybės reikšmės, o parodo, kad daug skolų bendruomenei vis dar yra nesumokėta.

Šiandien gyvename valstybėje, kurioje galime atviriau kalbėti apie žmogaus teises, orumą ir lygybę. Kelias iki pilnos lygybės dar nebaigtas, tačiau Vasario 16-oji kviečia prisiminti: laisvė neprasideda tik nuo jos paskelbimo – ji nuolat auginama.

Tad šią dieną prisiminkime visus, kurie gyveno prieš mus – taip pat ir tuos, kurių istorijos nebuvo užrašytos. Ir kurkime Lietuvą, kurioje nepriklausomybė reiškia saugumą, matomumą ir pagarbą kiekvienam.

Su Vasario 16-ąja! 🇱🇹🌈