Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti keista. Juk „Pride“ savaitgalis dažniausiai būna kupinas džiaugsmo, bendrystės ir palaikymo. Gatvėse matai tūkstančius žmonių, kurie nebijo būti savimi. Girdi skanduotes už lygybę. Jauti, kad priklausai bendruomenei. Bent trumpam atrodo, kad pasaulis tampa saugesnis ir draugiškesnis.

Tačiau pirmadienio rytą viskas pasikeičia. Socialiniuose tinkluose po renginio nuotraukomis pradeda kauptis pikti komentarai. Kai kurie pažįstami viešai reiškia nepritarimą. Darbe ar mokykloje vėl tenka girdėti nejaukius juokelius. O tie žmonės, kurie savaitgalį atrodė tokie palaikantys, dažnai gyvena kituose miestuose ar net kitose šalyse. Tuomet užplūsta jausmai, kurį psichologai kartais lygina su emociniu nuosmukiu po didelio ir reikšmingo įvykio.

Kodėl taip nutinka?

„Pride“ nėra tik renginys. Daugeliui LGBTQ+ žmonių tai reta proga pajusti, kad jie nėra vieni. Ypač tiems, kurie gyvena mažesniuose Lietuvos miestuose ar vis dar slepia savo tapatybę nuo šeimos, kolegų ar draugų. Vieną savaitgalį juos supa tūkstančiai panašias patirtis turinčių žmonių. Staiga nebereikia aiškintis, teisintis ar slėptis.

Toks emocinis pakilimas yra natūralus. Tačiau natūralu ir tai, kad jam pasibaigus pajunti kontrastą. Jeigu kasdienybėje žmogus nuolat susiduria su atstūmimu ar nesupratimu, grįžimas į įprastą aplinką gali būti labai skausmingas. Ypač tada, kai „Pride“ metu buvo pajustas stiprus bendruomeniškumo jausmas.

Neapykantos komentarai nėra visuomenės nuomonė

Viena dažniausių klaidų po „Pride“ – pradėti skaityti visus komentarus internete. Socialiniai tinklai sukuria iliuziją, kad neapykantos yra daugiau nei palaikymo. Tačiau realybėje garsiausiai dažniausiai kalba būtent tie žmonės, kurie yra labiausiai nusiteikę prieš LGBTQ+ bendruomenę.

Tūkstančiai žmonių, kurie palaiko lygybę, dažnai tiesiog gyvena savo gyvenimą ir nerašo komentarų po kiekvienu straipsniu. Todėl verta prisiminti tai, ką matėte savo akimis. Ne anonimų komentarus, o realius žmones gatvėse. Tūkstančius dalyvių, šeimų, draugų, sąjungininkų ir bendruomenės narių.

Būtent tai yra tikrovė.

Leiskite sau jausti

Kartais po „Pride“ kyla noras save kritikuoti. „Kodėl man liūdna?“, „Juk turėčiau džiaugtis“, „Kitiems turbūt lengviau.“ Jeigu jaučiatės nusivylę, pavargę ar vieniši, tai nereiškia, kad kažką darote ne taip. Dažnai tai tiesiog ženklas, kad savaitgalis jums buvo svarbus ir sukėlė daug jausmų.

Vietoje kovos su emocijomis naudinga jas įvardyti. Kartais vien pripažinimas sau, kad šiuo metu liūdna, sumažina vidinę įtampą.

Nepaverskite „Pride“ vienintele bendruomeniškumo patirtimi

Problemos atsiranda tada, kai visas bendruomeninis gyvenimas sutelkiamas į vieną savaitgalį per metus. Jeigu „Pride“ tampa vieninteliu momentu, kai žmogus jaučiasi matomas ir priimtas, natūralu, kad jam pasibaigus atsiranda tuštuma.

Todėl verta ieškoti patikimo ryšio. Prisijungti prie LGBTQ+ organizacijų veiklų, renginių, diskusijų grupių ar internetinių bendruomenių. Kartais net vienas naujas draugas gali padaryti daugiau nei didžiausias festivalis.

Bendruomenė neegzistuoja tik eitynių dieną.

Ribokite neapykantos strautus

Neapykantos komentarų skaitymas taip pat tampa savotišku pasinėrimu į ją. Jeigu pastebite, kad po dešimto komentaro nuotaika blogėja, o po penkiasdešimto jaučiate pyktį ar neviltį, verta savęs paklausti: kam toliau tai skaitau?

Kartais rūpinimasis savimi reiškia ne kovą su kiekvienu komentatoriumi, o sąmoningą sprendimą užverti ekraną. Jūs neprivalote skaityti visko, kas apie jus parašyta.

Prisiminkite, kad pokyčiai vyksta

Lietuvoje vis dar daug problemų. Tai akivaizdu kiekvienam, kuris bent kartą perskaitė komentarus po straipsniu apie LGBTQ+ žmones. Tačiau verta pažvelgti ir į kitą pusę.

Prieš dvidešimt metų viešos LGBTQ+ eitynės Lietuvoje daugeliui atrodė neįmanomos. Prieš dešimtmetį jos sulaukdavo gerokai mažesnio palaikymo. Šiandien tūkstančiai žmonių atvirai žygiuoja miesto centre.

Pokyčiai vyksta lėčiau, nei norėtųsi. Tačiau jie vyksta. Todėl, jei po „Pride“ jaučiatės išsekę, liūdni ar nusivylę, prisiminkite: tai, ką patyrėte eitynėse, nebuvo iliuzija. Tos šypsenos, apsikabinimai, palaikymas ir bendrystė buvo tikri.

„Pride“ baigėsi. Tačiau bendruomenė niekur nedingo.

Ir kartais būtent šią mintį verta prisiminti tada, kai nutyla muzika, dingsta šventinė atmosfera ir tenka sugrįžti į kasdienybę. Nes net jei kasdienybė ne visada lengva, joje vis dar yra žmonių, kurie supranta, palaiko ir eina tuo pačiu keliu.