Bažnyčia – tai institucija, kuri dešimtmečius formavo ne tik tikėjimo, bet ir socialines normas. Kai kuriems ji – dvasinės ramybės uostas, kitiems – šaltinis, iš kurio sklinda atmetimas, gėdinimas ir net atvira homofobija.

Daugelis krikščioniškų bendruomenių šiandien skelbia tą pačią žinutę: „mes mylime visus žmones, bet nesutinkame su homoseksualiu elgesiu“. Ši nuostata iš pirmo žvilgsnio gali skambėti racionaliai. Bet šis sakinys dažnai tampa ginklu, kuriuo dangstomasi siekiant atmesti LGBTQ+ žmonių teises, slopinti jų matomumą ar net skatinti savigėdą.

„Kai paauglystėje kunigas man sakė, kad Dievas myli mane, bet mano jausmai – nuodėmingi, aš tai supratau taip: „Tu esi blogas toks, koks esi.“ Tai nebuvo meilė“, – prisimena Thomas vienoje iš diskusijų Reddit socialiniame tinkle.

Ne visi religingi žmonės yra homofobai. Tačiau institucinis Bažnyčios vaidmuo Lietuvoje (ir ne tik) LGBTQ+ klausimuose dažnai nėra neutralus. Vyskupai pasisako prieš partnerystės įstatymą, kunigai viešai kalba apie „genderizmo grėsmę“, o kai kurios parapijos net ragina tikinčiuosius balsuoti „teisingai“, t. y. remti politikus, kurie tyčiojasi iš LGBTQ+ žmonių.

Bažnyčia dažnai teigia, kad „gina tradicines vertybes“. Tačiau kai „vertybės“ virsta konkrečiais sprendimais – balsavimu prieš įstatymus, stigmatizavimu mokyklose ar kišimusi į švietimo programas – tai jau nebe tikėjimas. Tai politika. Ir šis kišimasis daro realią žalą LGBTQ+ žmonėms. Ypač jauniems, kurie auga religinėje aplinkoje ir neturi nei paramos, nei saugumo jausmo.

Kritikuoti – sveika. Net ir LGBTQ+ žmonės gali kritikuoti vieni kitus. Bet kai kalbame apie sistemingą šmeižtą, kaltinimus nuodėmingumu, viešą pasmerkimą ar net atvirą šantažą – tai ne kritika. Tai neapykanta, kurią dažnai pateisina religija.

Tiesa, yra krikščionių, kurie palaiko LGBTQ+ žmones. Yra kunigų, teologų ir tikinčiųjų, kurie gina meilę, o ne neapykantą. Tačiau jų balsai dažnai paskęsta institucinio autoriteto šešėlyje.