Akivaizdu, kad jei jauni queer personažai pagaliau tapo įprasta serialų dalimi, brandesni vyrai dažnai lieka nematomi – tarsi LGBTQ+ gyvenimas baigtųsi sulaukus keturiasdešimties.

Didžioji dalis šiuolaikinių queer serialų orientuoti į jauną auditoriją. Tai suprantama – jaunystės atradimų istorijos lengvai parduodamos, jos emocionalios, romantiškos ir patrauklios platesniam žiūrovų ratui. Pirmoji meilė, atsiskleidimas, mokykla, universitetas, draugų ratas – visa tai atpažįstamos, įdomios temos. Tačiau toks fokusas sukuria klaidingą įspūdį, kad queer gyvenimas svarbus tik tol, kol esi jaunas, gražus ir dar „ieškai savęs“. Tarsi vėliau nieko nebevyksta.

Realus pasaulus yra visiškai kitoks. Vyresni gėjai myli, skiriasi, pradeda gyvenimą iš naujo, susiduria su vienatve, kuria šeimos santykius, patiria sveikatos problemų, pagaliau sensta ir dėl to kyla įvairiausių dilemų. Tai sudėtingos ir labai žmogiškos istorijos, kurios retai matomos ekranuose.

Matomumas nėra vien reprezentacijos klausimas. Jis padeda žmonėms suprasti, kad jų gyvenimas turi vietą pasaulyje. Jaunas žmogus, matydamas tik dvidešimtmečių queer istorijas, gali nesąmoningai priimti mintį, kad ateityje jo laukia tuštuma. Tuo tarpu vyresni LGBTQ+ žmonės dažnai nemato savęs visai. Jie išgyveno laikus, kai būti atvirumas buvo pavojingas, kai santykiai buvo slepiami, kai AIDS krizė nusinešė ištisas kartas draugų ir partnerių. Jų gyvenimo patirtys ne tik vertingos – jos istoriškai svarbios.

Anksčiau buvo serialų, kurie bandė rodyti brandesnį queer gyvenimą. "Queer as Folk" tapo svarbiu etapu. Vis dėlto naujesni projektai, tokie kaip "Uncoupled", dažnai nebesitęsia ilgiau nei vieną sezoną. Tai siunčia rinkai klaidingą signalą, esą auditorija tokių istorijų nenori, nors dažnai problema slypi ne turinyje, o labai ribotame turinyje, kuris iš tiesų neatspindi tikrojo pasaulio.

Holivudas ilgą laiką pardavinėjo vieno tipo siužetus – jauną kūną, naunuolių meilę. Tačiau gyvenimas vyksta ir po keturiasdešimties, ir po šešiasdešimties. Queer žmonės taip pat sensta, ir jų istorijos nuo to netampa mažiau patrauklios. Priešingai – jos tampa gilesnės.

Akivaizdu, kad filmų kūrėjams trūksta drąsos parodyti, kad vyresnis gėjus nėra komiškas antraplanis personažas, stiliaus patarėjas ar vienišas kaimynas. Jis gali būti pagrindinis herojus – mylintis, klystantis, seksualus, sudėtingas ir gyvas.

Kai ekranai tai supras, laimės visi žiūrovai. Nes geros istorijos nepriklauso nuo amžiaus. O meilė, draugystė ir savęs paieškos nesibaigia ties trisdešimtuoju gimtadieniu.