Kai pornografiją pradeda kurti pats vartotojas: DI seksualinių personažų era

Skaitymo laikas
4 minutes
Perskaityta

Kai pornografiją pradeda kurti pats vartotojas: DI seksualinių personažų era

Ant, 10/06/2026 - 19:15
Kategorija:
0 komentarų

Pornografijos industrijoje atsiranda naujas žiūrovas – tas, kuris nebenori rinktis tik iš to, kas jau nufilmuota. Jis pats susikuria personažą: parenka jo išvaizdą, balsą, charakterį, santykį su savimi bei situacijas, kuriose tas personažas egzistuoja. Dirbtinis intelektas (DI) pornografiją paverčia nebe vien pasyvaus žiūrėjimo produktu, o giliai personalizuojama patirtimi. GayLine.LT redakcija nagrinėja, kokius privalumus ir grėsmes kuria ši technologija.

Tokio turinio produktams jau kuriamos specializuotos platformos, siūlančios generuoti erotinius bei seksualinius vaizdus, trumpus vaizdo įrašus, balsą ir tekstinius pokalbius su virtualiais personažais. Kai kurios sistemos leidžia ne tik pasirinkti personažo išvaizdą, bet ir palaikyti su juo nuolatinį interaktyvų ryšį.

Naujausioje akademinėje analizėje, nagrinėjusioje 36 dirbtinio intelekto pornografijos platformas, nustatyta, kad vartotojai gali kurti ir iteratyviai koreguoti tikroviškus, tačiau fiktyvius vaizdus, vaizdo įrašus bei garso turinį. Kai kurios platformos jau jungia erotinį turinį su virtualiais kompanionais, tekstiniais pokalbiais, balso žinutėmis bei virtualia realybe. Tai žymi esminį lūžį: pornografijos vartotojas kartu tampa ir jos kūrėju.

Nuo katalogo prie asmeninės fantazijos

Tradicinė pornografija iš esmės veikia kaip katalogas. Žiūrovas renkasi iš to, ką jau sukūrė kiti: atlikėjus, scenarijų, aplinką, išvaizdą bei situaciją. Dirbtinis intelektas šią logiką apverčia aukštyn kojomis. Vartotojas gali smulkiai aprašyti norimą personažą, keisti jo išvaizdą, aprangą, aplinką, elgesį ir santykio pobūdį. Sukurtą rezultatą galima vėl koreguoti ir generuoti iš naujo.

Tyrėjai šį skirtumą laiko vienu svarbiausių DI pornografijos bruožų. Technologija leidžia seksualinį turinį pritaikyti daug tikslesniam poreikiui nei tradicinė pornografija, o vartotojas tampa nebe stebėtoju, o aktyviu gamybos proceso dalyviu. Kitaip tariant, pornografija tampa panašesnė į kompiuterinį žaidimą ar socialinį tinklą: ji ne vien žiūrima, bet ir interaktyviai kuriama.

Įmonės parduoda ne tik vaizdą, bet ir personažą

Šiuo metu rinkoje išsiskiria dvi pagrindinės tendencijos. Vienos platformos vartotojams leidžia kurti visiškai originalius sintetinius personažus. Kitos imasi kopijuoti jau ilgus metus veikiančių svetainių turinį jį perkuriant. Pavyzdžiui, platforma „OhChat“ siūlo suaugusiųjų turinio kūrėjų skaitmenines versijas, galinčias atkartoti jų išvaizdą, balsą bei manieras.

Konkretus pavyzdys – buvusi pornografijos atlikėja Lisa Ann suteikė platformai teisę naudoti savo atvaizdą ir balsą. Susimokėję mokestį, platformos vartotojai gali bendrauti su jos skaitmeniniu atitikmeniu ir generuoti turinį pagal sistemos suteikiamas galimybes. Tai sukuria visiškai naują ekonominį modelį: atlikėjui nebereikia fiziškai dalyvauti kiekviename naujame filmavime. Jo ar jos skaitmeninė versija gali būti naudojama pakartotinai ir pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis.

Kitos bendrovės stengiasi kurti originalius sintetinius personažus, kurie nebūtų tiesioginė konkretaus žmogaus kopija. Taip bandoma atskirti DI pornografiją nuo nelegalaus ar nesankcionuoto tikrų žmonių atvaizdų naudojimo. Tačiau riba tarp šių dviejų pasaulių išlieka itin trapi.

Didžiausias klausimas – kas davė sutikimą?

DI pornografijos problema aštriausiai iškyla tada, kai fantazija įgauna konkretaus realaus žmogaus veidą. Technologiškai darosi vis lengviau sukurti vaizdą ar vaizdo įrašą, kuriame atrodo, kad tikras asmuo dalyvauja situacijoje, kurioje niekada nėra buvęs.

2026 m. „WIRED“ apžvalgoje minima, kad buvo nustatyta daugiau kaip 50 tikrų žmonių atvaizdų, panaudotų tikroviškai atrodančiuose seksualinio pobūdžio vaizdo įrašuose. Kai kurios platformos net leido tiesiog įkelti norimą nuotrauką ir su joje užfiksuotu asmeniu sugeneruoti trumpą seksualizuotą vaizdo įrašą. Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą bei susirūpinimą dėl privatumo ir atvaizdo savininkiškumo.

Dar daugiau klausimų kyla ir dėl dirbtiniu būdu generuojamų sintetinių personažų. Kadangi jie kuriami tikrų žmonių duomenų pagrindu, gali tapti labai panašūs į konkretų asmenį realiame gyvenime. Todėl kyla teisinis bei etinis klausimas: kas tokiu atveju atsakingas už galimos žalos padarymą?

DI personažas gali kalbėtis

Svarbus naujosios pornografijos bruožas – ne tik tikroviškas vaizdas, bet ir gebėjimas megzti dialogą. Kai kurie DI produktai jau geba sukurti personažą, kuris atsimena ankstesnius pokalbius, reaguoja į vartotojo žinutes, prisitaiko prie jo pageidavimų ir palaiko ilgalaikį santykį. Čia pornografija pradeda susilieti su DI kompanionų rinka.

Psichologai šį reiškinį jau nagrinėja platesniame kontekste. Amerikos psichologų asociacija pažymi, kad personalizuoti avatarai, nuolatinis grįžtamasis ryšys, atmintis ir emociškai šiltas bendravimas gali stiprinti žmogaus polinkį suteikti dirbtinei sistemai žmogiškų savybių (antropomorfizuoti). Tai kuria įspūdį, kad sistema iš tiesų supranta vartotoją ar yra su juo emociškai susijusi.

Seksualiniame kontekste ši dinamika gali tapti dar intensyvesnė. Žmogus gali ne tik stebėti personažą, bet ir susikurti tokį, kuris visada atsako, niekada neatstumia, prisimena pageidavimus ir yra pasiekiamas bet kuriuo paros metu.

Ar tai gali keisti žmogaus psichiką?

Tyrimų apie DI pornografijos poveikį psichologinei sveikatai kol kas nėra daug, todėl vienareikšmiškai teigti, kad ši technologija sukelia priklausomybę ar lemia socialinę izoliaciją, dar negalima. Vis dėlto jau dabar diskutuojama, kad tokio tipo turinys gali formuoti neadekvačius lūkesčius – ypač jauniems žmonėms.

Dirbtinio intelekto personažai yra užprogramuoti paklusti ir vykdyti vartotojo nurodymus, nes jų tikslas – suteikti maksimalų pasitenkinimą. Tačiau realiame gyvenime santykius kuria du ar daugiau žmonių – su savais norais, ribomis, nuotaikomis ir teise pasakyti „ne“. Todėl kyla grėsmė, kad tikrovė gali pasirodyti per daug sudėtinga ar reikalaujanti per daug pastangų, o tai gali skatinti rinktis socialinę atskirtį bei laiką su virtualiais herojais.

Ar visiškai kontroliuojama seksualinė fantazija gali pakeisti žmogaus lūkesčius realiems partneriams? Kol kas trūksta duomenų tvirtinti, kad būtent DI pornografija taip veikia visuomenę. Tačiau tyrėjai jau kelia platesnį klausimą: kaip technologijos, leidžiančios beveik neribotai personalizuoti intymumą, keis mūsų supratimą apie santykius, artumą bei seksualinį bendravimą?

Pavojus dėl duomenų nutekėjimo

DI seksualinis personažas gali žinoti gerokai daugiau nei tradicinė pornografijos svetainė. Jei sistema įsimena pokalbius, vartotojo seksualinius pomėgius, fantazijas, reakcijas bei asmenines detales, susidaro itin jautrus duomenų rinkinys. Tai tampa ypač pavojinga tada, kai vartotojas ima vertinti sistemą kaip intymų pašnekovą.

Amerikos psichologų asociacija atkreipia dėmesį, kad žmonės yra linkę atskleisti DI kompanionams labai asmenišką informaciją, nes sistema atrodo suprantanti, prisimenanti ir teisiškai ar morališkai neteisianti. Tuo pat metu tokių paslaugų duomenų privatumo apsaugos lygis dažniausiai išlieka neaiškus. Seksualiniai pomėgiai, fantazijos ir pokalbių istorija yra informacija, kurią praradus ar nutekėjus kiltų rimtų pasekmių.

„Personažas“ – kaip prenumerata

Ateities pornografijos verslas gali būti paremtas ne vien vaizdo įrašų pardavimu. Jis užtikrins prieigą prie konkretaus skaitmeninio subjekto. Vartotojas mokės ne už atskirą vaizdo įrašą, o už mėnesinę prenumeratą ir „santykius“ su personažu – už galimybę su juo kalbėtis, kurti naujas situacijas, generuoti turinį bei išlaikyti jo „atmintį“.

Toks modelis jau išbandomas keliose platformose ir ateityje gali iš esmės pakeisti suaugusiųjų turinio kūrėjo profesiją. Aktorius neprivalės fiziškai dalyvauti gamybos procese – jam pakaks licencijuoti savo skaitmeninę versiją.

Tradicinės pornografijos ateitis

DI seksualinių personažų atsiradimas nereiškia, kad tradicinė pornografija visiškai išnyks. Ilgą laiką ši industrija pardavinėjo tai, ką nufilmavo profesionalai. Vėliau internetas suteikė vartotojams beveik neribotą pasirinkimo laisvę. Dabar DI žengia dar vieną žingsnį: vartotojas gali pats nurodyti, ko nori, ir leisti algoritmui tai sugeneruoti.

Daugelis ekspertų tai vertina kaip evoliuciją, o ne visišką perversmą. Didelė dalis vartotojų nenori patys kurti personažų. Jie yra patenkinti konkrečių aktorių darbu, ieško būtent jų pasirodymų ir filmų. Be to, DI personažų kūrimas reikalauja susikaupimo, laiko ir tam tikro įsitraukimo. Nors yra galimybė keisti sintetinių personažų išvaizdą, daugelis vartotojų ieško greitos įvairovės „čia ir dabar“ – peržiūri skirtingų filmų iškarpas bei ieško turinio, atliepiančio tos akimirkos impulsą. Todėl vargu ar DI artimiausiu metu gebės visiškai pakeisti tradicinės pornografijos dinamiką.