- Koks buvo Jūsų atsiskleidimo procesas?

Jis buvo pakankamai ilgas. Manau, tai individualus dalykas ir kiekvienas žmogus pereina skirtingus etapus. Man, pirmiausia, užtruko laiko suprasti, kas aš esu. Esu iš tų žmonių, kurie gali jausti romantinius jausmus priešingos lyties asmeniui, galiu įsimylėti. Vis dėlto, kai kalbame apie fizinį potraukį – viskas pasikeičia. O štai su vyrai – viskas yra kitaip. Norisi turėti viską (juokiasi).

Jei reikėtų priklijuoti etiketę - laikau save homoseksualiu ir tai pripažinti reikėjo laiko. Mes esame linkę viską sudėlioti į tam tikrus stalčiukus su užrašais, tačiau seksualumas yra spektras – galime jausti įvairius jausmus skirtingoms lytims, arba nejausti. Ir to suvokimas man padėjo atrasti tikrąjį save.

Būtina pabrėžti, kad atsiskleidimo procesas yra nesibaigiantis. Tai nėra kažkas tokio, kad pasakei ir visi viską žino. Atsiskleidimas vyksta pirmiausia sau pačiam, vėliau šeimoje, artimųjų, draugų rate, darbe. Tačiau reikia pakeisti darbą, atsiranda naujos pažintys - ir vėl tai vyksta. Tiesa, jau kiek kitaip. Žengus pirmuosius žingsnius, nustojus slapstytis - tiesiog viskas tampa lengviau.

- Dalis žmonių sako, kad nereikia afišuoti savo seksualinės orientacijos. Ką atsakytumėte?

Žmonės jaučia jausmus ir juos išreiškia žvilgsniu, prisilietimu, bendravimu ir pan. Moters ir vyro bučinys gatvėje, susikabinimas rankomis, antros pusės dalyvavimas darbo priėmime ar bet kuriame kitame renginyje heteroseksualių žmonių gretose nelaikomas kaip seksualinės orientacijos demonstravimas. Net pokalbiai draugų grupėje apie sutiktą moterį, vyrą, santykius atrodo pakankamai normalus ir kasdieninis dalykas. Tai kodėl to negali daryti LGBTQ+ žmonės? Jei jie išreiškia ar kalba apie savo jausmus, kažkodėl tai traktuojama skirtingai. Kodėl taip turi būti?

Žmonės kviečiantys nesidemonstruoti dažniausiai nori, kad LGBTQ+ nebūtų matomi ir negriautų jų susikurto įvaizdžio apie gyvenimą, atitiktų, neva visiems taikytinas, vienodas normas. Bet iš tiesų juk tokių normų nėra. Paprastas pavyzdys iš kitos srities - kokią teisę katalikas turi aiškinti kaip turi gyventi pagonis, arba netikintis žmogus? Kodėl jis turi laikytis kažkieno religijos sukurtų dogmų? Tai nesąmonė. Mano nuomone, turime pasiekti tokį lygį, kai žmonių romantinių jausmų išraiška, net ir vieša, nekeltų jokios nuostabos ir nesvarbu ar pajūryje leidžiantis saulei nuspręstų pasibučiuoti vyras ir moteris, ar du vyrai.

- Ką Jums davė atvirumas su jūsų šeimos nariais, artimaisiais?

 Nėra pareigos atskleisti savo seksualinę orientaciją, tačiau tai daugeliui suteikia laisvę, ramybę ir padeda judėti į priekį. Kai kalbame apie artimiausius žmones – nuolatos jaučiausi, kad dalis mano gyvenimo yra melas. Turėjau vaidinti ar bent pabandyti suvaidinti tai, ko iš tiesų nėra. Tai kelia stresą, nerimą ir verčia nuolatos būti savotiško spektaklio dalimi. Pirmiausia tokioje situacijoje tu skaudini save ir apsunkini bendravimą su savo šeima.

Kitas svarbus aspektas - jei turite antrą pusę, slapstymasis tampa kančia ir mylimam žmogui. Nes ji/jis/jie yra priversti tapti jūsų spektaklio dalyviais. Skaudinant savo antrąją pusę iš esmės skaudini ir save. Taigi viskas vis tiek atsisuka prieš tave ir turi ne tik vaidinti gyvenimą, bet ir susitvarkyti su gausybę prieštaringų jausmų tai darant.

Kai to nelieka - pasikeičia bendravimas su šeimos nariais. Nesakau, kad visada taps lengviau, bet bent jau nebereikės skaudinti savo parnerio/ės/ių ir savęs paties.

- Ar patartumėte atsiskleisti ir kitiems?

Atsiskleidimas yra personalinis kiekvieno asmens sprendimas. Niekas neturi to versti daryti, juo labiau - neatskleisti konkretaus žmogaus seksualinės orientacijos kitiems. Norint atsiskleisti, riekia įvertinti kelis dalykus - ar yra pasiruošta galimai kritikai, diskriminacijai, atstūmimui, kaip tai paveiks jūsų gyvenimą.

Mano patarimas visuomet bus tas pats - atvirumas išlaisvina. Tai leidžia taip pat labai aiškiai suprasti kas yra jūsų tikrieji draugai, ar jūsų artimųjų meilė jums yra tikra. Kai myli žmogų - tu ji myli visą, koks jis yra, koks gimė. Kai apsimeti, kad myli - keli sąlygas, koks jis turėtų būti ir ką daryti, kad pelnytų tavo meilę. Taigi atsiskleisimas padeda viską sudėlioti į vietas.

Manau svarbiausias ir neatidėliotinas žingsnis - nustoti neigti save. Apgaudinėjant save, įtraukiate ir kitus į procesą. Galų galiausiai visi nukentės. Taip, kai kurie homoseksualūs žmonės gali save įtikinėti, kad tokie nėra, vesti, net susilaukti vaikų. Tačiau jie nuolatos patirs laimės ir pilnatvės trūkumą, padarys kitą žmogų nelaimingą. Šis kelias veda į destrukciją.

LGBTQ+ žmonės gimė tokiais, kokiais jie yra ir to nepakeisi. Todėl, net žinant, jog susidursite su visuomenės priešiškumu, būvimas savimi pirmiausia sau, o po to ir kitiems, leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą.